Kristus krikščionyse

Kristus yra gyvas. Tai yra didžioji tiesa, įprasminanti mūsų tikėjimą. Jėzus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tai jo triumfas prieš mirtį. Jis nugalėjo sielvartą, skausmą ir tamsybių galią. „Nenusigąskite!“ – šitaip angelai pasveikino atėjusias prie kapo moteris. „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra.“¹Hæc est dies quam fecit Dominus, exsultemus et laetemur in ea². Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Velykos yra džiaugsmo metas – džiaugsmo, neapsiribojančio vien šiuo liturginiu periodu, nes džiaugsmas krikščionio širdyje niekuomet neturi išblėsti. Kristus yra gyvas. Jis nėra tik laikina istorinė figūra, tam tikrą laiką pabuvojusi žemėj, o paskui, palikusi nuostabų pavyzdį ir didingą atminimą, galutinai pasišalinusi.

Ne, Kristus yra gyvas. Jėzus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jo prisikėlimas rodo, kad Dievas neapleidžia savųjų. Jis tai prižadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“³ Ir Jis ištesėjo savo pažadą. Jis ir toliau džiugina žmoniją⁴.

Kristus gyvas savo Bažnyčioje. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš Jį jums atsiųsiu.“⁵ Toks buvo Dievo planas: Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, suteikė mums Tiesos ir Gyvenimo Dvasią. Kristus lieka savo Bažnyčioje, jos sakramentuose, liturgijoje, mokyme ir visoje jos veikloje.

Ypatingu būdu Kristus tebėra su mumis per kasdienį šventosios Eucharistijos šventimą. Štai kodėl Mišios yra krikščioniško gyvenimo centras ir pagrindas. Kiekvienose Mišiose Kristus dalyvauja visapusiškai: ir kaip Galva, ir kaip Kūnas. Per Ipsum et cum Ipso et in Ipso. Nes Kristus yra Kelias, Jis yra Tarpininkas. Nes Jame randame viską, o be Jo mūsų gyvenimas yra tuščias. Jėzuje Kristuje ir Jo mokomi drįstame tarti „Tėve mūsų“ – audemus dicere – Pater noster. Drįstame Dangaus ir žemės Viešpatį vadinti savo Tėvu.

Gyvojo Kristaus buvimas šventojoje Ostijoje yra Jo buvimo pasaulyje garantija, šaltinis ir kulminacija.

Kristus gyvas kiekviename krikščionyje. Tikėjimas moko, kad žmogus, esantis malonės būsenoje, yra sudievinamas. Nesame angelai, o vyrai ir moterys iš kūno ir kraujo, žmonės, kupini jausmų ir aistrų, nusivylimų ir džiaugsmų. Sudievinimas paveikia visą žmogų tarsi šlovingojo jo prisikėlimo nuojauta.

„Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“⁶

Kristaus gyvenimas yra mūsų gyvenimas. Jis juk pažadėjo apaštalams per Paskutinę vakarienę: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“⁷ Štai kodėl krikščionis turėtų gyventi taip, kaip gyveno Kristus, persiimdamas Kristaus jausmais, kad galėtų kaip šventasis Paulius sušukti: non vivo ego, vivit vero in me Christus⁸ – aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.

Jėzus – krikščioniško gyvenimo pamatas

Norėčiau jums bent trumpai priminti, kaip šiandien reiškiasi gyvasis Kristus, – Iesus Christus heri et hodie; ipse et in saecula⁹, nes čia slypi viso krikščioniško gyvenimo pamatas. Jeigu apsižvalgysime ir apmąstysime žmonijos istoriją, matysime pažangą ir judėjimą pirmyn. Mokslas leido žmogui labiau patirti savo galią. Technologijos šiandien valdo pasaulį stipriau negu anksčiau. Tai leidžia žmonijai svajoti apie aukštesnį kultūros, santarvės ir materialinės gerovės lygį.

Kai kurie žmonės perdėtai nesidžiaugia, primindami mums žmonių kančias, neteisingumą ir karus, neretai baisesnius, negu jie vyko anksčiau. Galbūt jie visiškai teisūs. Tačiau ir pritardamas pažangai, labiau esu linkęs galvoti, kad, religijos požiūriu, žmogus tebėra žmogus, o Dievas tebėra Dievas. Šioje srityje progreso viršūnė jau buvo pasiekta. Ir ši viršūnė yra Kristus, alfa ir omega, visų daiktų pradžia ir pabaiga¹⁰.

Dvasiniame gyvenime naujos eros nematyti. Viskas jau yra Kristuje, kuris mirė ir vėl prisikėlė, kuris tebegyvena per amžius. Tačiau tikėjimu turime susijungti su Juo, leisdami Jo gyvenimui reikštis mumyse taip, jog kiekvienas krikščionis taptų ne vien alter Christus – kitu Kristumi, bet ipse Christus – pačiu Kristumi!

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Kontempliuoti Kristaus gyvenimą

Kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis skleisti Kristaus meilę. Tačiau, kad būtume ipse Christus – pačiu Kristumi, turime būti Jame. Nepakanka turėti tik bendrą supratimą apie Jėzaus gyvenimo dvasią. Reikia gilintis į Jo gyvenimo detales ir per jas suprasti Jo požiūrį. Ypač turime kontempliuoti Jo gyvenimo žingsnius, iš jų semtis jėgų gyventi, šviesos, ramybės ir taikos.

Jeigu ką nors tikrai mylime, norime apie jo gyvenimą ir charakterį sužinoti viską, tarsi susitapatinti su mylimuoju. Štai kodėl turime dažnai apmąstyti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo tvartelyje iki pat mirties ir prisikėlimo. Kunigystės pradžioje dažnai dalindavau žmonėms Evangeliją ir knygas apie Jėzaus gyvenimą. Jo gyvenimą reikia labai gerai išmokti, laikyti jį galvoje ir širdyje, kad bet kada, be jokios knygos, galėtume užmerkę akis kontempliuoti jį, matydami viską lyg kine. Ir atsidūrę įvairiausiose gyvenimo situacijose lengvai prisiminsime mūsų Viešpaties žodžius ir veiksmus.

Tik šitaip pajėgsime įsismelkti į Jo gyvenimą. Tai ne vien galvojimas apie Jėzų, prisimenant kai kurias Jo gyvenimo scenas. Turime būti visiškai panirę į Jo gyvenimą ir tapę jo dalimi. Turime sekti Jį taip ištikimai, kaip tai darė Marija, Jo Motina, taip ištikimai, kaip tai darė pirmieji dvylika apaštalų, šventosios moterys ir minios, susitelkusios aplink Jį. Jeigu tai darysime nedvejodami, Kristaus žodžiai įsismelks giliau į mūsų sielas ir iš tiesų perkeis mus. Nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“¹⁹.

Jeigu norime kitus žmones atvesti prie mūsų Viešpaties, pirmiausia turime atsiversti Evangeliją ir kontempliuoti Kristaus meilę. Labiausiai galėtume susitelkti į Jo kančios pilnatvę, nes Jis pats pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“²⁰ Bet taip pat galime giliai apmąstyti ir visą likusį Jo gyvenimą, Jo santykius su sutiktais žmonėmis.

Kad paskelbtų kitiems žmonėms savo išgelbėjimo žinią ir parodytų jiems Dievo meilę, Kristus, būdamas tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, veikė kaip žmogus ir kaip Dievas. Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens. Dievas visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį, bet atmetė nuodėmę.

Esu labai laimingas suvokdamas, kad Kristus norėjo būti tikru žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų. Mane labai jaudina ta mintis, jog Dievas myli žmogaus širdimi. Kaip nuostabu!

Apmąstykime keletą evangelistų aprašytų įvykių, pradėdami tais, kurie byloja apie Jėzaus santykius su dvylika apaštalų. Šventasis Jonas Evangelijoje iš pirmų lūpų perteikia viso gyvenimo patirtį. Jis pasakoja apie savo pirmą nepamirštamą pokalbį su Jėzumi: „‚Rabi, kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite.‘ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.“²¹

Šis dieviškas ir žmogiškas dialogas visiškai pakeitė Jono ir Andriejaus, Petro, Jokūbo ir daugelio kitų gyvenimą. Taip buvo parengtos jų širdys, prie Galilėjos ežero pasiruošusios išgirsti pašaukimą. „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo.“²²

Trejus metus Jėzus dalijosi savo gyvenimu su mokiniais, gerai pažino juos, atsakinėjo į klausimus, sklaidė jų abejones. Jis iš tiesų yra Rabi, autoritetingai kalbantis Mokytojas, Dievo pasiųstas Mesijas. Bet kartu Jis yra labai pasiekiamas ir artimas. Vieną dieną Jėzus nuėjo melstis, o mokiniai buvo netoliese, galbūt stebėjo Jį, stengdamiesi perprasti Jo kalbas. Kai Jėzus sugrįžo, vienas iš jų paprašė: Domine, doce nos orare, sicut docuit et Ioannes discipulos suos – Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savuosius mokinius. „Jėzus tarė jiems: ‚Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas tavo vardas.‘“²³

Su autoritetingu dieviškumu ir žmogaus širdies jautrumu Jis bendrauja su apaštalais, kurie stebėjosi pirmosios misijos vaisiais ir skubėjo pranešti Jam apie pirmuosius savo apaštalavimo rezultatus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“²⁴

Panašiai atsitinka ir Jėzaus gyvenimo pabaigoje, prieš pat žengimą į dangų: „Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: ,Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?‘ “ Jis paklausia kaip eilinis žmogus, o paskui kalba kaip Dievas: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“

O Dievas laukia jų ant kranto. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: ,Atneškite ką tik pagautų žuvų‘. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: ,Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ,Kas tu esi?‘, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.“²⁵

Jėzus rodo savo subtilią meilę ne tik mažai mokinių grupelei, bet ir kiekvienam: šventosioms moterims; Sinedriono atstovams – tokiems, kaip Nikodemas; mokesčių rinkėjams – tokiems, kaip Zacharijas; Jis rodo meilę ligoniams ir sveikiesiems; įstatymo aiškintojams ir pagonims; atskiriems žmonėms ir ištisoms minioms.

Evangelijos mums pasakoja, kad Jėzus neturėjo kur galvos priglausti, bet jos taip pat pasakoja, jog Jis turėjo daug gerų artimų draugų, visada pasirengusių suteikti Jam pastogę. Pasakojama apie Jo užuojautą sergantiems, Jo liūdesį dėl nesuprantančių ar klystančių žmonių, Jo pyktį pinigų keitėjams, kurie išniekino šventyklą. Jo širdį taip pat labai sujaudino Najino našlės sielvartas.

Kiekvienas toks žmogiškas veiksmas kartu yra ir Dievo veiksmas. „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“²⁶ Kristus yra Dievas, tapęs žmogumi – visapusiškai tobulu žmogumi. Per savo žmogišką prigimtį Jis rodo mums, kokia yra dieviškoji prigimtis.

Prisimindami šį žmogiškąjį Kristų, kuris visą gyvenimą praleido tarnaudamas žmonėms, Jo subtilumą, mes atrandame ne tik galimo žmogiško elgesio pavyzdį. Per Kristų mes atrandame Dievą. Visa, ką darė Kristus, turi transcendentinę vertę. Visa mums atskleidžia ir Dievo prigimtį, ir Jo meilę, meilę To, kuris mus sukūrė ir nori dalytis su mumis savo vidiniu gyvenimu. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.“²⁷ – šaukia Jėzus ilgoje evangelisto Jono aprašytoje maldoje.

Jėzaus santykiai su žmonėmis apima daug daugiau, negu išreiškia žodžiai arba išorinis žvilgsnis. Jėzus su visais elgiasi pagarbiai ir nori, kad jie sužinotų savo gyvenimo dieviškąją prasmę. Jėzus žino, kaip iš jų pareikalauti, kaip paskatinti žmones vykdyti savo pareigas. Jeigu paklausysime Jo, Jis atpratins mus nuo komforto ir konformizmo, padės pažinti triskart šventąjį Dievą. Jėzų jaudina alkis ir sielvartas, tačiau labiausiai Jį jaudina nežinojimas. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁸

Visa pritaikyti kasdienybėje

Mes atsivertėme Evangeliją, kad kontempliuotume Jėzaus santykius su žmonėmis ir mokytumės nešti Jį savo artimiesiems, patys būdami kitu Kristumi. Pritaikykime šią pamoką kasdienybėje. Juk įprastas kasdienis gyvenimas tarp kitų žmonių nėra nuobodus ir neįdomus. Viešpats nori, kad dauguma Jo vaikų siektų šventumo būtent čia.

Visą laiką svarbu prisiminti, jog Jėzus nesikreipė vien į privilegijuotuosius: Jis atėjo atskleisti visuotinę Dievo meilę. Dievas myli visus žmones ir nori, kad visi mylėtų Jį – kiekvienas, kad ir kokios bebūtų jo gyvenimo aplinkybės, socialinė padėtis, dirbamas darbas. Paprastas gyvenimas turi šį tą labai vertinga. Visi žemės keliai gali tapti galimybe susitikti Kristų, kuris kviečia susitapatinti su Juo ir vykdyti Jo dieviškąją misiją ten, kur esame.

Dievas kviečia per žmonių, su kuriais gyvename, kančias ir džiaugsmus, per mūsų kolegų žmogiškuosius siekius ir per mažus šeimos gyvenimo nutikimus. Jis taip pat kviečia mus per didžiąsias problemas, konfliktus ir išbandymus, kurie kiekvienu istoriniu laikmečiu reikalauja didžiosios žmonijos dalies pastangų ir idealizmo.

Nesunku suprasti nerimą ir rūpestį tų žmonių, kuriuos iš prigimties krikščioniška siela²⁹ skatina kovoti su asmeninėmis ir socialinėmis neteisybėmis, kylančiomis iš žmogaus širdies. Tiek šimtmečių žmonės gyvena vienas šalia kito, ir vis dar tiek neapykantos, tiek destrukcijos, tiek fanatizmo temdo akis, kurios nenori matyti, ir slegia širdis, kurios nenori mylėti!

Žemės gėrybės yra monopolizuotos saujelės žmonių, o pasaulio kultūra yra uzurpuota būrelio savanaudžių. Visur kitur matome duonos ir išminties alkį, o Dievo sukurtos ir dėl to šventos žmonių gyvybės yra traktuojamos vien daiktiškai arba statistiškai. Suprantu ir pritariu šiam nekantrumui, skatinančiam žvelgti į Kristų, nuolat kviečiantį mus praktiškai įgyvendinti Jo naująjį meilės įsakymą.

Kad ir kokios bebūtų mūsų gyvenimo aplinkybės, visos jos skleidžia dieviškąją žinią, prašančią su meile ir tarnystės dvasia atsiliepti kitiems. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ,Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane!` Tuomet teisieji klaus: ,Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: ,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.‘“³⁰

Turime mokytis atpažinti mūsų pasitikti ateinantį Kristų, atpažinti Jį mūsų broliuose – kituose žmonėse. Jokio žmogaus gyvenimas nėra visiškai izoliuotas. Jis susipynęs su kitų žmonių gyvenimu. Joks vyras ar moteris nėra atskira eilutė ar posmas – visi sudarome vieną poemą, kurią rašo Dievas, kviesdamas mus laisvai bendradarbiauti.

Dievo rūpestis apima absoliučiai visus. Jeigu įsigilintume į šią teologiją, užuot paviršutiniškai skirstę veiksmus pagal tam tikras kategorijas, negalėtume teigti, jog greta gerų, kilnių ir neutralių dalykų egzistuoja kažkas vien pasaulietiško. Taip nebegali būti po to, kai Dievo Žodis įsteigė savo namus tarp žmonių, jautė alkį ir troškulį, dirbo žmogaus rankomis, išgyveno ir draugystę, ir paklusnumą, patyrė ir kančią, ir mirtį. Nes Kristuje „Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“³¹.

Turime mylėti pasaulį, darbą ir visus žmogiškos tikrovės aspektus, nes pasaulis yra geras. Adomo nuodėmė sutrikdė dieviškąją visatos pusiausvyrą, tačiau Dievas Tėvas pasiuntė savo vienatinį Sūnų atkurti tvarkos ir ramybės, kad mes, Jo įvaikiai, galėtume išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir visa sutaikinti Dieve. Kiekviena žmogaus situacija yra nepakartojama: tai išskirtinis rezultatas intensyviai išgyvenamo pašaukimo viskam suteikti Kristaus dvasią. Tik gyvendami pagal mūsų tikėjimą krikščioniškai ir paprastai, mes būsime Kristumi, kuris apsigyvena tarp kitų žmonių.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Nuodėmės patyrimas neturėtų mūsų priversti abejoti savo misija. Tiesa, mūsų nuodėmės gali labai apsunkinti Kristaus pažinimą. Todėl turime stotis prieš savo pačių ydas ir stengtis apsivalyti. Tačiau taip elgdamiesi turime prisiminti, kad Dievas nepažadėjo visiškos pergalės prieš blogį šiame gyvenime – Jis prašo mus kovoti. Sufficit tibi gratia mea³⁴ – gana tau mano malonės, – pasakė Jis šventajam Pauliui, norėjusiam būti išvaduotam nuo jį žeminančio „dieglio kūne“.

Dievo galia reiškiasi mūsų silpnybėse ir ragina mus kovoti, grumtis su savo trūkumais, nors žinome, jog niekados nepasieksime galutinės pergalės šios žemės klajonėse. Krikščioniškasis gyvenimas – tai nuolatinė pradžia, kasdienis atsinaujinimas.

Kristus panardina mus į Prisikėlimą, Jis prisikelia mumyse, jeigu tampame Jo Kryžiaus ir Mirties dalininkais. Turime mylėti kryžių, pasiaukojimą ir apsimarinimą. Krikščioniškasis optimizmas nėra vien saldus optimizmas, jis taip pat nėra žmogiškas įsitikinimas, jog anksčiau ar vėliau „viskas bus gerai“. Ne, jis kyla iš gilaus laisvės įsisąmoninimo ir pasitikėjimo Dievo malone. Tai optimizmas, kylantis iš pastangų atsiliepti į Dievo kvietimą.

Nepaisant mūsų menkystės, bet, priešingai, tam tikru būdu būtent per ją, per mūsų žmogiškąjį – kūno ir kraujo – gyvenimą atsiskleidžia Kristus. Jis pasirodo per mūsų pastangas būti geresniais žmonėmis, mylėti tyra meile, nugalėti savanaudiškumą, visiškai atsiduoti kitiems, savo egzistenciją paversti nuolatine tarnyste.

Nenoriu baigti mokymo nepasakęs dar kai ko. Būdamas ipse Christus – pačiu Kristumi – krikščionis ne tik pats sąmoningai gyvena meile, bet ir per žmogišką meilę leidžia kitiems pažinti Dievo meilę.

Jėzus visu savo gyvenimu skleidė tikrą meilę. Pilypui, vienam iš savo mokinių, Jis taip pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“³⁵ Apaštalas Jonas, kalbėdamas krikščionims, pritaiko šį mokymą, sakydamas, kad pažinusieji Dievo meilę turėtų ją ir rodyti savo elgesiu: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“³⁶

Taigi mūsų tikėjimas turi būti gyvas. Jis turi leisti mums iš tikrųjų tikėti Dievą ir nuolatos kalbėti su Juo. Krikščioniškasis gyvenimas turėtų būti nuolatinė malda, siekis gyventi Dievo artumu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Krikščionis niekada negali būti vienišas žmogus, nes jis gyvena nuolat bendraudamas su Dievu, esančiu šalia mūsų ir danguje.

Sine intermissione orate – be paliovos melskitės, įsako mums apaštalas³⁷. Ir Klemensas Aleksandrietis primena šį apaštališką priesaką: „Jis liepia mums garbinti ir šlovinti Žodį, kuris, kaip žinome, yra gelbėtojas ir karalius, o per Jį ir Tėvą, ne vien ypatingomis progomis, kaip daro kai kurie žmonės, tačiau per visą gyvenimą ir visais įmanomais būdais.“³⁸

Dirbdamas kasdienius darbus, stengdamasis nugalėti savanaudiškumą, džiaugdamasis miela draugyste su kitais žmonėmis, krikščionis turi iš naujo atrasti Dievą. Per Kristų ir bendraudamas su Šventąja Dvasia krikščionis gali pajusti Dievo Tėvo artumą. Jis praleidžia savo gyvenimą, siekdamas karalystės, kuri nėra iš šio pasaulio, bet kuri prasideda ir yra kuriama jau šiame pasaulyje.

Turime bendrauti su Kristumi per Žodį ir Duoną, per Eucharistiją ir maldą. Turime su Juo elgtis kaip su draugu, kaip su realiu, gyvu asmeniu – juk Jis yra prisikėlęs. „O kadangi šitas išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“³⁹, – skaitome laiške žydams.

Kristus, prisikėlęs Kristus, yra mūsų bendražygis ir draugas. Jis nėra tariamas ar šešėlinis bendražygis, bet toks, kurio buvimas užpildo visą mūsų gyvenimą ir įkvepia mus trokšti pasilikti su Juo amžinai. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!‘ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik!‘ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. <...> Tas, kuris šitai liudija, sako: ‚Taip, aš veikiai ateinu!‘ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“⁴⁰