Kristus triumfuoja nuolankumu

Lux fulgebit hodie super nos, quia natus est nobis Dominus.¹ Šiandien suspindės užgimusio Viešpaties šviesa. Tai didinga, visus krikščionis jaudinanti žinia. Krikščionys ją perduoda visai žmonijai. Dievas yra su mumis. Ši tiesa turėtų pripildyti gyvenimą, o kiekvienos Kalėdos mums turėtų būti naujas ir ypatingas susitikimas su Dievu, leidžiantis Jo šviesai ir malonei nutvieksti mūsų sielos gelmes.

Sustojame priešais Kūdikėlį Jėzų, Mariją ir Juozapą, kontempliuodami Dievo Sūnų, prisiėmusį mūsų kūniškumą. Dėl vienos labai jaudinančios priežasties prisimenu savo kelionę į šventuosius Loreto namus Italijoje 1951 m. rugpjūčio 15 dieną. Ten aukojau šventąsias Mišias. Norėjau aukoti susikaupęs, bet nenumačiau karšto minios entuziazmo. Nepagalvojau, kad per šią didelę šventę^** į Loretą iš apylinkių susirenka didžiulė minia žmonių, kuriems būdingas ypatingas to palaimintojo krašto tikėjimas ir meilė Madonai. Vis dėlto savo pamaldumą jie ne visada reiškia taip, kaip derėtų. Kaip čia tiksliau pasakyti? Na, jų pamaldumas reiškiamas ne visuomet taip, kaip leidžia liturginės Bažnyčios taisyklės.

Taigi, kai pagal Mišių eigą pabučiavau altorių, trys ar keturios kaimo moterys padarė tą patį. Mane tai šiek tiek sutrikdė, bet drauge ir sujaudino. Vėliau pastebėjau, kad tame šventame name, pagal tradiciją laikomame Jėzaus, Marijos ir Juozapo namais, virš altoriaus buvo įrašyti žodžiai: „Hic Verbum caro factum est“ – „Čia Žodis tapo kūnu“. Čia, šiame žemės lopinėlyje, kuriame gyvename, žmonių pastatytame name, apsigyveno Dievas.

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Jėzaus kelionės žemėje dieviškoji prasmė

Visada, sakydamas pamokslą prie prakartėlės, stengiuosi matyti Kristų, mūsų Viešpatį, kaip kūdikį suvystytą į vystyklus ir gulintį ėdžiose ant šiaudų. Nors Jis tėra dar nemokantis kalbėti Vaikas, priimu Jį kaip Išminčių ir Mokytoją. Reikia į Jį šitaip žvelgti, nes turiu iš Jo mokytis. O kad iš Jo mokytumės, turime stengtis pažinti Jo gyvenimą, tai yra skaityti šventąją Evangeliją ir apmąstyti Naujojo Testamento scenas, kad suprastume Jėzaus kelionės žemėje dieviškąją prasmę.

Savo gyvenimu turime pakartoti Kristaus gyvenimą. Reikia pažinti Jėzų, skaitant ir mąstant Šventąjį Raštą, taip pat meldžiantis priešais prakartėlę, kaip ir darome dabar. Turime įsiminti Jėzaus pamokymus nuo pat pirmos akimirkos, kai Jis pažvelgė į šią palaimintąją žmonių žemę.

Jėzus, augdamas ir gyvendamas taip, kaip ir mes, atskleidžia mums, kad žmogiškoji egzistencija ir bet kuri, net paprasčiausia žmogiškoji veikla turi dieviškąją dimensiją ir prasmę. Nors ir ilgai mąstytume apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį, maždaug trisdešimt metų Jėzus praleido uždarai, paprastoje brolybėje su žmonėmis, vis viena nepaliaukime stebėtis. Jis gyveno tarsi šešėlyje, bet šis Jo gyvenimo periodas švyti it saulės šviesa. Jis nušviečia mūsų dienas ir pripildo jas savitos prasmės, nes esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą, kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje.

Jėzus trisdešimt metų gyveno kaip fabri filius⁶ – dailidės sūnus. Paskui sekė trys viešojo gyvenimo metai, praleisti triukšmingoje minioje. Žmonės buvo nustebinti: „Kas jis?“ – klausė jie. – „Kur jis viso šito išmoko?“ Nes jis buvo toks, kaip ir jie, gyveno drauge su paprastais savo krašto žmonėmis. Jis buvo faber, filius Mariae⁷ – dailidė, Marijos sūnus. Ir Jis buvo Dievas. Jis siekė išgelbėti žmoniją ir „patraukti visus prie savęs“⁸.

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²

Jis vaikščiojo žemėje darydamas gera

Ar matote, kaip būtina pažinti Jėzų ir su meile stebėti Jo gyvenimą? Dažnai Šventajame Rašte ieškojau Jėzaus apibūdinimo ar Jo biografijos. Ir radau ją, parašytą dviem Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais: pertransiit benefaciendo¹³. Tokia buvo kiekviena Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje diena, nuo gimimo iki mirties: pertransiit benefaciendo – Jis visas jas užpildė darydamas gera. Kitoje vietoje Šventajame Rašte pasakyta: bene omnia fecit¹⁴ – Jis visa gerai padarė, Jis viską užbaigdavo gerai, Jis nedarė nieko, kas nebūtų gera.

O kaip tada tu ir aš? Pasižiūrėkime, ar mums nereikia taisytis. Tikrai galiu daug ką pagerinti. Žinau, kad pats vienas nesu pajėgus daryti gera. Ir kadangi Jėzus pasakė, kad be Jo mes negalime nieko nuveikti¹⁵, tu ir aš eikime pas mūsų Viešpatį ir viename iš tų artimų pokalbių, būdingų mylinčioms Dievą sieloms, prašykime Jo pagalbos per Motiną. Daugiau nieko nebepridėsiu, nes pasikalbėti su Juo yra kiekvieno asmeninis reikalas. Viduje, be žodžių triukšmo, šią asmeninės maldos akimirką savo ruožtu taikau ir sau pačiam, menkai būtybei.

Pertransiit benefaciendo. Ką darė Kristus tam, kad paskleistų tiek gėrio, vien tik gėrio, kad ir kur beeitų? Šventosios Evangelijos duoda mums atsakymą trimis lotyniškais žodžiais kitoje Jėzaus biografijos dalyje: erat subditus illis¹⁶ – Jis buvo paklusnus. Turime ypač vertinti paklusnumą šiuolaikinėje nepaklusnumo, maištavimo ir susiskaldymo dvasios persunktoje aplinkoje.

Laisvė yra labai artima mano širdžiai – būtent todėl taip branginu krikščioniškąją paklusnumo dorybę. Visi turime suvokti esą Dievo vaikai, turėtume norėti įvykdyti Tėvo valią. Turėtume visa daryti taip, kaip nori Dievas, nes mes patys to trokštame, o tai pati tikriausia ir antgamtiškiausia priežastis.

„Opus Dei“ dvasia, kurią stengiuosi įgyvendinti, štai jau daugiau negu trisdešimt penkeri metai ragina mane dar labiau pamilti asmeninę laisvę. Kai Dievas, mūsų Viešpats, suteikia mums malonę, kai pakviečia ypatingu pašaukimu, Jis tėviškai ištiesia savo ranką. Ištiesia labai mylinčią ir stiprią ranką, nes Jis, pažindamas mūsų silpnumą, ieško mūsų asmeniškai, kaip savo sūnų ir dukrų. Viešpats laukia mūsų pastangų paimti Jo padėti ištiestą ranką. Jis prašo mūsų pasistengti ir parodyti, kad esame laisvi. Norint pajėgti tai padaryti, reikia būti nuolankiems ir suvokti esą maži Dievo vaikai. Turime mylėti palaimintąjį paklusnumą, kuriuo atsakome į palaimintąją Dievo tėvystę.

Turime leisti Viešpačiui dalyvauti mūsų gyvenime, turime priimti Jį asmeniškai, pašalinti Jam iš kelio visas kliūtis ir trukdžius. Mes, žmonės, esame linkę gintis, prisirišti prie savanaudiškumo. Norime visą laiką karaliauti, net ir savo menkumo karalystėje. Štai kodėl turime kreiptis į Jėzų, kad Jis suteiktų mums tikrą laisvę, kad sugebėtume tarnauti Dievui ir visiems žmonėms. Tai vienintelis būdas suvokti šventojo Pauliaus žodžių tiesą: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“¹⁷

Būkime iš anksto perspėti, nes nuolatinis mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta. Šis gundymas gali vykti daugeliu būdų. Dievas nori, kad parodytume savo tikėjimą paklusdami, nes Jis neapreiškia savo valios būgnais ir trimitais. Kartais Jis pasiūlo ką nors tyliai šnabždėdamas mūsų sąmonės gilumoje, o mes visąlaik turime rūpestingai klausytis, kad atpažintume Jo balsą ir būtume Jam ištikimi.

Jis dažnai prabyla per kitus žmones. Tačiau matydami jų trūkumus arba abejojame jų informuotumu ir gebėjimu suvokti visus problemos aspektus, arba pajuntame norą nepaklusti.

Visa tai gali turėti dieviškąją prasmę, nes Dievas neverčia mūsų aklai paklusti. Jis nori, jog paklustume protingai ir atsakingai, sąmoningai padėdami kitiems. Tačiau būkime nuoširdūs sau kiekvienu atveju tyrinėdami, kas mus skatina veikti: meilė tiesai ar savanaudiškumas ir prisirišimas prie savo pačių nuomonės. Kai mintys atskiria mus nuo kitų žmonių, kai jos silpnina mūsų bendrystę, vienybę su savo broliais, tai yra ženklas, kad neveikiame pagal Dievo dvasią.

Nuolat kartoju: nepamirškite, kad norint paklusti, reikia būti nuolankiam. Vėl pažvelkime į Kristų. Jis pirmiausia paklūsta Juozapui ir Marijai. Dievas atėjo į pasaulį paklusti, paklusti kūriniams. Žinoma, tai du labai tobuli kūriniai: Švenčiausioji Marija, mūsų Motina, už kurią didingesnis tik pats Dievas, ir ypatingo tyrumo žmogus – Juozapas. Tačiau jie tėra kūriniai ir vis dėlto Jėzus, būdamas Dievas, paklusdavo jiems. Turime mylėti Dievą ir Jo valią, trokšti atsiliepti į Jo įkvėpimus. Pastarieji ateina vykdant pačias kasdieniškiausias gyvenimo pareigas: valstybines, profesines, darbo, šeimos, socialinio gyvenimo priedermes, įveikiant mūsų pačių ir kitų žmonių sukurtus sunkumus, išgyvenant draugystę, didžiulį norą daryti tai, kas gera ir teisinga.

Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.