Mūsų Viešpaties Apsireiškimas

Ne per seniausiai grožėjausi marmuriniu bareljefu, vaizduojančiu, kaip išminčiai pagarbina Kūdikėlį Jėzų. Centrines figūras iš kraštų supo keturi angelai, laikantys po simbolį: diademą, Žemės rutulį su kryžiumi, kalaviją ir skeptrą. Šie žinomi simboliai iliustruoja šiandien minimą įvykį. Keli išmintingi vyrai, tradiciškai vadinamieji karaliai, lankėsi Jeruzalėje ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų Karalius?“¹ O paskui jie puolė Kūdikiui po kojomis.

Su virpuliu kontempliuoju Jėzų, „paguldytą ėdžiose“², kurios tinka tik gyvuliams. Viešpatie, kur tavo karaliaus valdžia, tavo diadema, tavo kalavijas ir tavo skeptras? Jie priklauso Jam, bet Jis jų atsisako. Nors suvystytas, Jis jau karaliauja. Jis – beginklis Karalius, kuris pasirodo mums kaip bejėgis mažas kūdikėlis. Ir kaipgi neprisiminti apaštalo žodžių: Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³?

Viešpats tapo žmogumi, kad atskleistų mums Tėvo valią. Ir štai Jis, jau gulėdamas ėdžiose, mus moko. Jėzus Kristus kviečia į šventumą, kad kartu su Juo užbaigtume žmonijos atpirkimą. Apmąstykime šią pirmą Jo pamoką. Turime kartu su Jėzumi atpirkti žmones, siekdami pergalės ne prieš savo artimą, bet prieš save. Kaip Kristus, mes taip pat turime apiplėšti save, laikyti save kitų tarnu ir taip vesti kitus prie Dievo.

Kurgi yra Karalius? Gal visų pirma Jėzus nori karaliauti žmonių širdyse, o pirmiausia tavo širdyje? Štai kodėl Jis tapo Vaikeliu. Argi gali kas nors nemylėti mažo kūdikėlio? Kur tuomet yra Karalius? Kur yra Kristus, kurio pavidalą Šventoji Dvasia nori suteikti mūsų sieloms? Jis negali būti nuo Dievo mus skiriančioje puikybėje arba nuo kitų mus atribojančiame meilės stygiuje. Ten Kristaus negali būti. Ten žmogus lieka vienas.

Šią Trijų karalių dieną, kai klaupiatės prie Kūdikėlio Jėzaus kojų ir matote Jį – Karalių be išorinių karališkumo ženklų, galite tarti: Viešpatie, pašalink mano puikybę, sutriuškink mano savimeilę, mano troškimą būti reikšmingam ir užgožti kitus. Padaryk, kad norėčiau susitapatinti su Tavimi.

Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.

Tikėjimo kelias yra aukos kelias. Krikščioniškasis pašaukimas nereiškia, jog turime keisti savo vietą šiame pasaulyje, tačiau reikalauja atmesti visa, kas galėtų trukdyti mylėti Dievą.

Suspindusi šviesa tėra tik pradžia. Turime sekti ja, jeigu norime, kad ta šviesa taptų kaip žvaigždė, o paskui – ir kaip saulė. Šventasis Jonas Auksaburnis rašo: „Kol išminčiai buvo Persijoje, jie matė tik žvaigždę. Tačiau, iškeliavę iš savo tėvynės, jie išvydo teisingumo Saulę. Galima sakyti, jeigu jie būtų pasilikę savo šalyje, žvaigždės nebebūtų regėję. Todėl ir mes paskubėkime, ir net jeigu visi norėtų pastoti mums kelią, bėkime į Vaikelio namus.“⁶

Pašaukimo tvirtumas

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti! Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“⁷ Ši scena kartojasi ir šiandien. Yra žmonių, kurie stebisi susidūrę su Dievo didybe ar sutikę žmogų, giliai žmogiškai ir tikrai krikščioniškai apsisprendusį gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Jų nuostaba net virsta skandalu. Jie, rodos, nepajėgia priimti tikrovės, peržengiančios jų žemiško suvokimo ribas. Jie abejingai šaiposi iš kilnių veiksmų, kuriuos daro išgirdusieji Viešpaties kvietimą. Juos gąsdina toks pasišventimas ir kartais jie tampa net patologiški, nes daro visa, ką įmanydami, kad sukliudytų šiam visiškai laisvam, šventam bei sąžiningam pasiryžimui.

Galiu paliudyti keletą tokių atvejų – tų savotiškų ir visuotinių nusiteikimų prieš tuos, kurie įsipareigojo savo gyvenimą paaukoti Dievo ir žmonių tarnystei. Kai kurie žmonės mano, kad Dievas turėtų paprašyti jų leidimo pasirinkdamas ką nors į tarnystę. Matyt, jie mano, jog žmogus nėra visiškai laisvas į tokį Meilės kvietimą vienareikšmiškai atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip mąstantiems žmonėms antgamtinis kiekvienos sielos gyvenimas yra antrinis dalykas. Jie mano, kad jo reikia paisyti, tačiau tik po to, kai bus patenkinti smulkūs patogumai ir žmogiškasis savanaudiškumas. Jeigu šitaip būtų, kas tuomet liktų iš krikščionybės? Ar mylinčių, bet ir reiklių Jėzaus žodžių tereikia tik pasiklausyti? O gal svarbiau išgirdus įgyvendinti juos? Juk Jis pasakė: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“⁸

Viešpats kreipiasi į visus žmones, kad išeitų Jo pasitikti ir taptų šventaisiais. Jis kviečia ne tik protingus ir galingus išminčius. Iš pradžių Jis pasiuntė ne žvaigždę, bet vieną iš savo angelų Betliejaus piemenims⁹. Turtingi ar vargšai, išmintingi ar ne itin – visi turi puoselėti nuolankią širdies nuostatą, leidžiančią išgirsti Dievo balsą.

Imkime Erodo atvejį. Jis buvo tarp šio pasaulio galingųjų ir galėjo naudotis išmintingų žmonių patarimais. „Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.“¹⁰ Jo galia ir mokslai nepadėjo atpažinti Dievo. Galia ir mokslas suakmenėjusioje širdyje tebuvo tik blogio įrankis – bergždžias troškimas sunaikinti Dievą, paniekinant nekaltų vaikų gyvybes.

Vėl atverskime šventąją Evangeliją. „Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“¹¹

Neturėtume pro pirštus žvelgti į šias Dievo gailestingumo apraiškas. Tas, kuris ruošėsi atpirkti pasaulį, gimė mažame nereikšmingame kaimelyje. Šventasis Raštas atkakliai mums kartoja, jog Dievas nepaiso asmens rango¹². Kviesdamas sielą gyventi visiškoje tikėjimo darnoje, Jis nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip turtai, nuopelnai, kilmė ar geriausias išsimokslinimas. Dievo pašaukimas yra pirmesnis negu visi nuopelnai. „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis.“¹³

Pirmiausia – pašaukimas. Dievas mus myli dar mums nežinant, kaip į Jį kreiptis, ir Jis įdiegia mumyse meilę, kuria galime atsiliepti į Jo pašaukimą. Tėviškas Dievo gerumas eina mūsų pasitikti¹⁴. Mūsų Viešpats nėra vien tik teisingas. Daug daugiau – Jis yra gailestingas. Jis nelaukia, kol mes kreipsimės į Jį. Jis pats imasi iniciatyvos su aiškiais tėviško švelnumo ženklais.

Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.

Auksas, smilkalai ir mira

Videntes autem stellam gavisi sunt gaudio magno valde.¹⁷ Lotyniškas tekstas su nuostaba kartoja, jog, vėl išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Kodėl toks didelis džiaugsmas? Juk niekada neabejojusiems Viešpats naujai patvirtina kelrodės žvaigždės buvimą. Nors trumpam ji ir gali pradingti iš akiračio, bet visą laiką yra saugoma tikinčiųjų sielose. Toks turi būti krikščionio pašaukimas. Jeigu neprarandame tikėjimo, jeigu pasitikime Jėzumi Kristumi, pasilikusiu su mumis „iki pasaulio pabaigos“¹⁸, pradingusi žvaigždė ir vėl pasirodo. Todėl, vėl iš naujo patyrus pašaukimo tikrumą, kyla dar didesnis džiaugsmas, stiprinantis mumyse tikėjimą, viltį ir meilę.

„Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.“¹⁹ Mes taip pat klaupiamės prieš Jėzų – po žmogiškumu slypintį Dievą. Kartojame Jam, kad neatmetame Jo dieviško kvietimo, kad niekuomet su Juo nesiskirsime, kad pašalinsime iš savo kelio visa, kas kliudo mūsų ištikimybei, ir kad nuoširdžiai geidžiame nuolankiai paklusti Jo įkvėpimams. Tu savo sieloje, o aš – savo. Vidinėje maldoje tyliai sakome Kūdikėliui, kad mes, kaip ir tarnai iš to palyginimo, trokštame atlikti savo pareigą ir išgirsti tokį patį Jo atsakymą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“²⁰

„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“²¹ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“²² Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“²³ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia²⁴.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“²⁵ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti²⁶, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“²⁷).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“²⁸ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas.

Taigi atiduokime Jam auksą, brangųjį auksą, kylantį iš mūsų neprisirišimo prie pinigų ir materialinių gėrybių dvasios. Nepamirškime, jog šie dalykai yra geri, nes eina iš Dievo. Tačiau Viešpats įsakė prie jų nepririšti savo širdžių, bet tinkamai juos naudoti teikiant naudą visai žmonijai.

Žemiškosios gėrybės nėra blogos, bet blogos tampa, kai žmogus jas paverčia stabais ir ima garbinti. Jos įgauna kilnumo tik kaip gėrio kūrimo priemonės, tarnaujančios krikščioniškai teisingumo bei meilės veiklai. Negalime vaikytis materialinių gėrybių tarsi brangiausio turto. Mūsų lobis yra čia, prakartėlėje. Mūsų lobis yra Kristus ir visa mūsų meilė turi būti sutelkta į Jį, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“²⁹.

Aukojame smilkalus – mūsų Viešpaties link kylančius troškimus gyventi kilnų gyvenimą, skleidžiant bonus odor Christi³⁰ – gerą Kristaus aukos kvapsnį. Pripildyti savo žodžius ir veiksmus šio bonus odor reiškia skleisti tarpusavio supratimą ir draugystę. Bendraukime su kitais taip, kad niekas nepasijustų vienišas ar apleistas. Mūsų meilė kitiems turi būti švelni, kupina žmogiškos šilumos.

To mus moko Jėzus Kristus. Žmonija šimtmečiais laukė einant Išgelbėtojo. Pranašai skelbė apie Jo atėjimą tūkstančiais būdų. Netgi tolimiausiuose žemės kampeliuose, kuriuose dėl nuodėmių ir nežinojimo Dievo apsireiškimo žinia buvo tik iš dalies išsaugota, Dievo ilgesys ir išsigelbėjimo troškimas liko gyvi.

Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas. 

Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.

Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“³¹

Idealas nėra nepasiekiamas. Krikščionis nėra koks nors literatūrinis herojus, pavyzdžiui, Tartarinas Taraskonietis, savo namo koridoriuose medžiojantis liūtus, kurių ten nėra. Visada kalbu apie konkretų kasdienį gyvenimą, apie darbo, šeimyninių ryšių ir draugystės pašventinimą. Jeigu nesame krikščionys čia, tai kur kitur jais būsime? Malonus smilkalų kvapas kyla iš mažyčių smilkalų grūdelių, beveik nepastebimai degančių ant rusenančių žarijų. Panašiai tarp žmonių sklinda bonus odor Christi. Tai ne staigus liepsnos pliūpsnis, bet nuolatos nuo karščio raudonuojančios dorybių žarijos: teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, supratimas, dosnumas ir džiaugsmas.

Drauge su išminčiais mes taip pat nešame savotišką mirą – pasiaukojimą, kurio krikščioniškame gyvenime neturi pritrūkti. Mira primena Kristaus kančią. Ant kryžiaus Jam siūlė mira atmiešto vyno³². Su mira taip pat buvo ištrintas Jo laidojamas kūnas³³. Nemanykite, jog mąstymas apie pasiaukojimo ir apsimarinimo poreikį šiandieninei linksmai šventei suteikia liūdesio gaidą.

Apsimarinimas nėra joks pesimizmas, jis nėra niūrios dvasios išraiška. Apsimarinimas be meilės niekam vertas. Tad turime siekti tokio apsimarinimo, kuris padėtų teisingai suvaldyti žemiškuosius dalykus ir nesukeltų žalos šalia gyvenantiems žmonėms. Krikščionis neturi elgtis nei kaip kankintojas, nei kaip silpnas vargšelis. Krikščionis yra žmogus, mylintis veiksmais ir per kančią įrodantis savo tikrą meilę, išgryninamą ugnimi kaip grynuolis.

Turiu priminti, jog įprastiniai apsimarinimai paprastai nėra didžiuliai atsižadėjimai. Jie apskritai retai pageidaujami.

Apsimarinimas susideda iš smulkių pergalių: tai šypsena tiems, kurie mus erzina, nereikalingų kūno užgaidų tramdymas, pratinimasis išklausyti kitus, tinkamas Dievo mums skirto laiko panaudojimas, išoriškai menkaverčių įvairių nepatogumų, sunkumų ir nemalonumų išgyvenimas ir dar daugelis kitų per dieną savaime iškylančių smulkmenų.

Švenčiausioji Marija – Aušros Žvaigždė

Baigdamas pakartosiu keletą šiai dienai skirtos Evangelijos žodžių: „Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija.“ Švenčiausioji Mergelė Marija yra neatskiriama nuo savo Sūnaus. Atvykusius išminčius priima ne karalius savo aukštajame soste, bet Kūdikėlis ant savo Motinos rankų. Prašykime Dievo Motinos, kuri yra ir mūsų Motina, ruošti mums į meilės pilnatvę vedantį kelią. Cor Mariae dulcissimum, iter para tutum!^* Jos maloningoji širdis žino tikriausią kelią, kuriuo einant galima rasti Kristų.

Išminčiai turėjo savo žvaigždę. Mes turime Mariją, Stella maris, Stella orientis. Šiandien Jai sakome: Švenčiausioji Marija, jūrų Žvaigžde, Aušros Žvaigžde, padėk savo vaikams. Mūsų apaštalavimo uolumas gelbėti sielas turi būti beribis, nes nė vienas nėra atskirtas nuo Kristaus meilės. Išminčiai buvo pašaukti pirmieji iš pagonių tarpo. Tačiau Atpirkimui įvykus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“. Nebėra jokios diskriminacijos – „visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“³⁴.

Mes, krikščionys, negalime nieko išskirti; negalime sielų nei atskirti, nei kaip nors jas suskirstyti. „Daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų.“³⁵ Visi ras vietą Kristaus širdyje. Jo rankos, kuriomis grožimės žvelgdami į Jį prakartėlėje, yra Kūdikio rankos. Tačiau drauge tai yra tos pačios rankos, plačiai ištiestos į šalis ant kryžiaus ir patraukiančios visus prie savęs³⁶.

Ir paskutinė šios homilijos mintis yra skirta tam teisingam žmogui, mūsų Tėvui ir Globėjui, šventajam Juozapui, kuris Viešpaties apsireiškimo metu kaip įprasta lieka nepastebėtas. Galiu įsivaizduoti jį, susikaupusį kontempliacijoje, su meile saugantį žmogumi tapusį Dievo Sūnų, patikėtą jo tėviškai globai. Su nuostabiu ir visišku atsidavimo subtilumu, būdingu ne sau gyvenančiam žmogui, šventasis Patriarchas atsiskleidžia tyliu ir veiksmingu patarnavimu.

Šiandien kalbėjome apie maldos gyvenimo ir apaštalavimo uolumą. Kas gi galėtų būti geresnis mokytojas nei šventasis Juozapas? Jeigu norite mano patarimo, kurį nenuilstamai kartoju jau daugelį metų – Ite ad Joseph: eikite pas Juozapą³⁷. Jis jums parodys aiškius kelius ir būdus – tiek žmogiškus, tiek dieviškus, leidžiančius prisiartinti prie Jėzaus. Ir greitai jūs, kaip ir jis, išdrįsite „paimti į savo rankas, bučiuoti, rengti ir prižiūrėti“³⁸ šį mums gimusį Kūdikėlį Dievą. Išminčiai iš begalinės pagarbos dovanojo Jėzui aukso, smilkalų ir miros, o Juozapas atsidavė visa savo jaunatviška bei mylinčia širdimi.