Mūsų Viešpaties Žengimas į Dangų

Liturgija dar kartą primena paskutinį Jėzaus gyvenimo tarp žmonių slėpinį – Jo žengimą į dangų. Daug dalykų atsitiko po mūsų Viešpaties gimimo Betliejuje. Suradome Jį prakartėlėje, šlovinamą piemenų ir išminčių; kontempliavome Jį ilgais ir kukliais darbo Nazarete metais; lydėjome Jį per visą Palestinos žemę, kai Jis skelbė žmonėms Dievo karalystę ir visiems darė gera. O vėliau, Jo kančios dienomis, kentėjome, matydami, kaip Jis yra apkaltinamas, žiauriai niekinamas ir su kokia neapykanta nukryžiuojamas.

Paskui liūdesys užleido vietą šviesiam prisikėlimo džiaugsmui. Koks aiškus ir tvirtas mūsų tikėjimo pagrindas! Jau nebeturėtume niekada abejoti. Tačiau galbūt mes, kaip ir apaštalai, tebesame silpni ir šią Kristaus žengimo į dangų dieną klausiame: „gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“¹ Ar dabar galime tikėtis, kad amžiams išnyks sumaištis ir visos mūsų silpnybės?

Viešpats, pakildamas į dangų, atsako. Kaip ir apaštalai, esame šiek tiek sumišę ir nuliūdę, kad Jis mus palieka. Iš tiesų nėra lengva priprasti prie fizinio Jėzaus nebuvimo. Su jauduliu primenu, kad iš meilės pertekliaus Jis, net ir pasitraukęs, pasiliko su mumis. Juk Jis įžengė į dangų, bet tuo pačiu metu atsidavė mums, tapdamas maistu Šventojoje Ostijoje. Ir vis dėlto mums stinga Jo žmogiškos kalbos, Jo elgesio, žvilgsnio, šypsenos, gera darymo. Norėtųsi vėl iš arti stebėti, kaip pavargęs po sunkios kelionės Jis sėdasi prie šulinio², kaip verkia dėl Lozoriaus³, kaip ilgai meldžiasi⁴, kaip gailisi minios⁵.

Visuomet atrodė logiška, kad švenčiausias Kristaus žmogiškumas turėtų pakilti iki Tėvo šlovės. Man tai visada teikė didelį džiaugsmą. Tačiau šioks toks liūdesys Žengimo į dangų dieną taip pat rodo meilę, kurią jaučiame Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui. Jis yra tobulas Dievas, tapęs tobulu žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų, su tokiu pat krauju, kaip ir mūsų. Ir vis dėlto Jis palieka mus ir pakyla į dangų. Kaipgi mums nesiilgėti Jo?

Bendrauti su Kristumi per Duoną ir Žodį

Jeigu išmoksime kontempliuoti Kristaus slėpinį, jeigu pasistengsime Jį išvysti skaisčiomis akimis, suprasime, jog galime galutinai susivienyti su Jėzumi. Kristus mums labai aiškiai nurodė kelią: bendrauti su Juo per Duoną ir Žodį, priimant Eucharistiją, žinant ir vykdant viską, ko Jis moko, ir bendraujant su Juo maldoje. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“⁶ „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“⁷

Tai nėra tik tušti pažadai. Tai tikra gyvenimo realybė ir jo esmė, gyvenimas malonės, vedančios į asmeninius ir tiesioginius santykius su Dievu. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus pasilieku Jo meilėje.“⁸ Šie žodžiai, Jėzaus ištarti per Paskutinę vakarienę, yra geriausias Žengimo į dangų šventės įvadas. Kristus žinojo, jog Jis būtinai turės išvykti, nes slėpiningu būdu, kurio negalime iki galo suprasti, po žengimo į dangų naujai dieviškąja meile išsilies trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“⁹

Jėzus iškeliavo ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mums vadovauja ir pašventina mūsų sielas. Parakleto veikimas mumyse patvirtina tai, ką skelbė Kristus – esame Dievo vaikai, „gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘“¹⁰

Matote? Tai ir yra Švenčiausiosios Trejybės veikimas mūsų sielose. Kiekvienas krikščionis turi galimybę pasiekti Dievą, slypintį mūsų pačių viduje, jeigu tik atsiliepia mus kreipiančiai malonei tapti viena su Kristumi Duonoje ir Žodyje, Šventojoje Ostijoje ir maldoje. Bažnyčia kasdien leidžia patirti Gyvosios Duonos prasmę, tačiau dviem liturginių metų progomis – per Didįjį Ketvirtadienį ir Kristaus Kūno šventę – ypač akcentuoja šitą tikrovę. Šią Žengimo į dangų šventės dieną nukreipkime savo mintis į bendrystę su Viešpačiu, dėmesingai klausydamiesi Jo Žodžio.

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.

Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.

Kristus mokė, ką daryti, kad šioji Dievo meilė taptų tikra. Apaštalavimas yra per kraštus besiliejanti meilė Dievui, sujungianti mus su kitais. Vidinis gyvenimas yra augimas vienybėje su Kristumi per Duoną ir Žodį. O apaštalavimas yra tinkama ir būtina vidinio gyvenimo išorinė apraiška. Pajutę Dievo meilės skonį, imame tiesiog jausti sielų svorio naštą. Vidinio gyvenimo neįmanoma atskirti nuo apaštalavimo, kaip ir neįmanoma Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atskirti nuo Kristaus Atpirkėjo. Žodis nutarė įsikūnyti, kad išgelbėtų žmones, kad suvienytų juos su savimi. Dėl to Jis atėjo į pasaulį, „dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“, – kalbama „Tikėjimo išpažinime“.

Apaštalavimas krikščioniui yra prigimtinis dalykas. Jis nėra kažkas išoriška, sunkiai suderinama su kasdiene veikla ir profesiniu darbu. Tai kartoju nuolat nuo tos dienos, kurią Viešpats pasirinko „Opus Dei“ įsteigti! Mes turime pašventinti savo įprastus darbus, pašventinti save per darbą ir pašventinti kitus per savo profesiją, atsižvelgdami į konkrečias savo gyvenimo aplinkybes.

Apaštalavimas krikščioniui yra tarsi kvėpavimas. Dievo vaikas nepajėgs gyventi be šio dvasinio pulsavimo ritmo. Šiandienė šventė primena, kad mūsų susirūpinimas sielomis yra atsakas į Viešpaties duotą meilingą priesaką. Žengdamas į dangų Jėzus mus siunčia liudyti Jį visame pasaulyje. Mūsų atsakomybė didžiulė, nes būti Kristaus liudytoju pirmiausia reiškia stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kovoti, kad mūsų veiksmai kitiems primintų mylimiausiąjį Jėzaus Asmenį. Turime taip elgtis, kad kiti, mus sutikę, galėtų pasakyti: „Šis žmogus yra krikščionis, nes jis nealsuoja neapykanta, moka suprasti, nėra fanatikas, valdo savo instinktus ir aukojasi. Jis yra taikus, nes moka mylėti.“

Kviečiai ir raugės

Dėstau jums ne savo paties mintis, bet Kristaus mokymą apie krikščionio idealą. Turėtumėte sutikti, kad krikščionis turi būti reiklus, kilnus ir patrauklus. Vis dėlto kas nors gali paklausti: „Ar įmanoma šitaip gyventi šiandienėje visuomenėje?“

Tiesa ta, kad Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai visi kalba apie taiką, o tos taikos nėra nei sielose, nei organizacijose, nei socialiniame gyvenime, nei tarp tautų. Nuolat kalbama apie lygybę ir demokratiją, o aplinkui daugėja uždarų ir griežtų kastų. Jis pašaukė mus tokiu metu, kai visi reikalauja tarpusavio supratimo, o jo nėra net tarp tų žmonių, kurie veikia su nuoširdžiu tikėjimu ir nori iš tikro mylėti. Nepamirškite, jog meilė labiau reiškiasi vienam kitą suprantant negu kažką duodant.

Gyvename tokiu laiku, kai fanatikai ar žmonės, nepajėgūs išklausyti kitokių argumentų, savo aukas kaltina žiaurumu ir agresyvumu. Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai girdime kalbas apie vienybę, bet neįmanoma įsivaizduoti didesnio dabartinio susiskaldymo tarp katalikų, jau nekalbant apskritai apie visus žmones.

Niekada nedarau politinių pastabų – tai ne mano darbas. Jeigu man, kunigui, reikėtų pavaizduoti dabartinę pasaulio situaciją, turėčiau prisiminti vieną mūsų Viešpaties palyginimą – būtent apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“⁴⁰ Situacija aiški: laukas derlingas ir sėklos geros, lauko Šeimininkas išbarstė sėklas tinkamu laiku ir gerai išmanydamas savo darbą. Jis net turi sargus, saugančius lauką. Jeigu paskui kviečiuose pridygsta raugių, tai todėl, kad žmonės nesugebėjo tinkamai saugoti kviečių, nes jie – ir ypač krikščionys – užmigo ir leido prisiartinti priešui.

Kai nerūpestingų tarnų Šeimininkas klausia, kodėl lauke priaugo raugių, atsakyti yra paprasta: inimicus homo hoc fecit⁴¹ – tai padarė priešas! Mes, krikščionys, turėjome budėti, kad gerieji Kūrėjo sumanymai šioje žemėje būtų puoselėjami. Tačiau mes miegojome (ach, ta nelemta tinginystė ir snaudulys!), o priešas su savo tarnais dirbo be atvangos. Pažvelkite, kaip gausiai prižėlė raugių, kaip gausiai jų visur prisėta!

Nesu pašauktas būti nelaimių pranašu. Šiais žodžiais neketinu kaišioti nuniokoto ir beviltiško tikrovės paveikslo. Nenoriu skųstis laikmečiu, kuriame esame Viešpaties Apvaizdos dėka. Mylime šį laikmetį, nes esame pakviesti būtent dabar siekti savo asmeninio šventumo. Todėl nepasiduosime niekur nevedančiai naiviai nostalgijai – pasaulis niekada nebuvo nors kiek geresnis. Jau pačioje Bažnyčios pradžioje, jos lopšyje, tais laikais, kai dar apaštalavo dvylika apaštalų, – jau nuo tada prasidėjo žiaurūs persekiojimai, kilo pirmosios erezijos, sklido melas ir nuo grandinės buvo paleista neapykanta.

Visgi negalime paneigti, jog blogis, rodos, ėmė klestėti. Raugės išdygo visoje žemė – šiame Dievo lauke, kuris yra ir Kristaus mums duotas palikimas. Raugės ne tik išdygo – jos jau viską gožia. Negalime apsigaudinėti nuolatinio ir negrįžtamo progreso mitu. Progresas, nukreiptas į kilnų tikslą, yra gėris, ir Dievas nori, kad jis vyktų. Tačiau žmonės, regis, daugiau linksta galvoti apie kitokį, klaidingą progresą, apakinantį daugelį. Ir todėl nebepajėgiame suprasti, kad dėl kai kurių savo veiksmų žmonija juda atgal ir praranda jau užkariautas teritorijas.

Tvirtinu, kad Viešpats skyrė mums šį pasaulį kaip palikimą. Mums privalu išlaikyti savo sielas ir protus budrius. Turime būti realistiški ir nepasiduoti pralaimėjimo nuotaikoms. Tiktai užkietėjusios sąžinės žmogus, dėl rutinos praradęs jautrumą arba paviršutiniško požiūrio atbukintas, gali nepastebėti pasaulyje blogio, kuris yra Dievo įžeidimas ir neretai nepataisoma žala sieloms. Turime būti optimistai, bet mūsų optimizmas turi kilti iš tikėjimo niekad nepralaiminčio Dievo galia, o ne dėl kokio nors žmogiško pasitenkinimo jausmo arba naivaus išankstinio nusiraminimo.

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Gyvenimas ateityje

Apaštalavimo užduotis, patikėta visiems Kristaus mokiniams, visuomeniniame gyvenime duoda konkrečių vaisių. Negalime galvoti, kad krikščionis, vykdydamas savo uždavinį, turi nusigręžti nuo pasaulio ir laikyti žmogaus prigimtį beviltiška. Viskas, net ir mažiausias atsitiktinumas turi žmogiškąją ir dieviškąją prasmę. Kristus, būdamas tobulas žmogus, atėjo ne sunaikinti žmogiškumo, bet jį atgaivinti. Jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, išskyrus nuodėmę. Jis patyrė viską, net ir liūdesį dėl blogio.

Krikščionis bet kuriuo metu turi būti pasirengęs pašventinti visuomenę iš vidaus. Jis visa šventina gyvendamas pasaulyje, bet nesupasaulėjęs, nes pasaulis neretai dėl nuodėmės – o ne dėl to, kad pats savaime būtų blogas – neigia Dievą ir priešinasi Jo mylinčiai bei gelbstinčiai valiai.

Mūsų Viešpaties dangun žengimo šventė primena dar ir kitą dalyką. Kristus, ragindamas mus pasaulyje atlikti savo misiją, laukia mūsų danguje. Kitais žodžiais tariant, labai mielas gyvenimas žemėje dar nėra galutinis. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“⁴³ ir amžinojo miesto.

Ir vis dėlto turime būti atsargūs, kad nesuprastume Dievo žodžio paviršutiniškai. Viešpats nesiekia, kad žemėje būtume nelaimingi ir tik kitame gyvenime sulauktume paguodos. Priešingai, Dievas nori, kad būtume laimingi čia, bet kartu trokštume tos vienintelės galutinės laimės. O šį troškimą gali numaldyti tik Jis vienas.

Antgamtinės realybės kontempliacija, malonės veikimas mūsų sielose, artimojo meilė – tai saldūs Dievo meilės vaisiai, dangaus nuojauta jau šiame gyvenime, daigas, kuriam skirta augti diena iš dienos. Mes, krikščionys, negalime pakęsti dvigubo gyvenimo, turime išlaikyti visa apimančią gyvenimo vienovę.

Kristus laukia mūsų. „Mūsų tėvynė danguje“⁴⁴, bet drauge esame tikri žemės piliečiai. Gyvename apsupti sunkumų, neteisybės ir supratimo stokos, bet taip pat ir džiaugsmo bei ramybės, kylančios iš žinojimo, jog esame Dievo vaikai. Būkime atkaklūs tarnaudami Viešpačiui ir pamatysime, kaip auga krikščioniškosios taikos armija ir daugėja šventumu stiprėjančių bendraatpirkėjų. Būkime kontempliatyvios sielos, ištisą parą – nuo pirmos iki paskutinės savo dienos minties – nenutrūkstamai bendraujančios su Dievu, nuolat kreipkime savo širdį į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Eikime pas Jį per savo Motiną Švenčiausiąją Mariją, o per Kristų pas Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Jeigu vis dėlto Jėzaus žengimas į dangų palieka mūsų sielose šiek tiek liūdesio kartėlio, eikime pas Jo Motiną, kaip tai darė apaštalai. „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę. <…> Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su <…> Jėzaus motina Marija.“⁴⁵