Pas Jėzų per Mariją

Gegužės pradžioje, žvelgdami į pasaulį ir į Dievo tautą¹, matome, kaip daugybė senų ir naujų papročių skatina pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Svarbiausia, jog neblėsta meilės dvasia, su kuria šie papročiai praktikuojami.

Labai džiugu, kad atsidavimas Mergelei Marijai visada gyvas ir žadina krikščionių sielose antgamtinį troškimą veikti kaip domestici Dei – kaip Dievo šeimos namiškiai².

Tikriausiai ir jūs, matydami, kaip daugelis krikščionių įvairiais būdais išreiškia Švenčiausiajai Mergelei Marijai savo švelnius jausmus, dar labiau jaučiatės Bažnyčios nariais ir darotės artimesni savo broliams ir seserims. Gegužė – tai tarsi dar vienas šeimos susitikimas, kai suaugę, gyvenimo išblaškyti vaikai per šeimynines šventes sugrįžta pas savo motiną. Ir jeigu jie net anksčiau kartais susibardavo, tai susitikimo dieną viskas kitaip – jie jaučia ir išgyvena bendrystę, dalijasi meile.

Marija nuolatos stato Bažnyčią, ją suvienija ir išlaiko. Sunku būtų iš tikrųjų garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir tuo pat metu nejausti kitų Mistinio Kūno narių artumos bei didesnės vienybės su matoma galva – Popiežiumi. Štai kodėl mėgstu kartoti: omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! – visi su Petru pas Jėzų per Mariją! Jausdamiesi Bažnyčios dalimi ir pakviesti susivienyti su savo tikėjimo broliais, giliau suprantame, jog visi esame broliai ir seserys, nes juk Bažnyčia yra Kristaus siunčiama visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms³.

Tiek mano, tiek ir jūsų patirtis leidžia patvirtinti tai, ką sakau, – juk visi ne kartą esame patyrę nuoširdaus atsidavimo mūsų Motinai antgamtinį veiksmingumą. Kiekvienas galėtume papasakoti daugybę dalykų. Ir aš taip pat. Prisimenu, 1935 metais kaip piligrimas lankiausi vienoje Ispanijos šventykloje Kastilijoje. Tai buvo Sonsolės Mergelės Marijos šventovė.

Tai nebuvo įprasta piligriminė kelionė: nebuvo jokio triukšmo ar įmantrybių, keliavome tik trise. Gerbiu ir myliu viešą pamaldumo raišką, tačiau turiu pripažinti – esu labiau linkęs intymiau rodyti meilę Marijai, vienas aplankydamas kurią nors jos šventovę arba tik keliese.

Per tą apsilankymą Sonsolės šventovėje sužinojau tenykščio pamaldumo Marijai kilmę. Nors tai ir nėra labai svarbus dalykas, bet jis parodo, kaip sūniškai to krašto žmonės yra atsidavę Marijai. Kovų tarp krikščionių ir musulmonų Ispanijoje metu buvo paslėpta statula, o po daugelio metų ją surado piemenys. Pasak padavimo, pamatę Marijos statulą, piemenys sušuko: „Kokios nuostabios akys – jos tarsi dvi saulės!“ (žr. ispaniškai: son soles).

Kristaus Motina, krikščionių Motina

Nuo 1935 metų, daugelį kartų reguliariai lankydamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėse, dažnai medituodavau tą šventą, daugelio krikščionių jaučiamą meilę Jėzaus Motinai. Visados ją suprasdavau kaip meilės atsaką, kaip sūniško dėkingumo išraišką. Marija intymiai apreiškia didingiausią Dievo meilę, kai Žodis tapo kūnu ir prisiėmė mūsų silpnybes bei nuodėmes. Ištikima savo dieviškajam pašaukimui Marija, pranokdama pati save, tarnavo ir tebetarnauja kitiems žmonėms, pašauktiems būti Jos sūnaus Jėzaus broliais. Dievo Motina iki šiol yra ir visų žmonių Motina.

Taip norėjo mūsų Viešpats. O kad tai būtų žinoma ateities kartoms, Šventoji Dvasia įkvėpė šventąjį Joną parašyti: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,Moterie, štai tavo sūnus!‘ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“⁴

Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, pasiėmė Mariją į savo namus, priėmė Ją į savo gyvenimą. Dvasiniai rašytojai šiuose Evangelijos žodžiuose įžvelgia kvietimą visiems krikščionims įsileisti Mariją į savo gyvenimą. Šis paaiškinimas gal kiek platokas. Bet visgi, aišku, Marija nori, kad Jos šauktumės, kad eitume prie Jos su pasitikėjimu, kad kreiptumės į savo Motiną, prašydami Jos „parodyk, jog esi mūsų Motina“⁵.

Vis dėlto mūsų Motinai nereikia jokių prašymų, nes Ji pati žino mūsų reikmes ir tuoj pat skuba padėti, šitaip rodydama nuolatinį rūpestį savo vaikais. Jeigu prisiminsime savo gyvenimo istoriją, pastebėsime, kaip jame pasireiškia Dievo gailestingumas ir daugybe būdų pasijausime esą ypatingi Marijos vaikai.

Šventojo Rašto tekstai leidžia išvysti mūsų Karalienę, Jėzaus Motiną, žingsnis po žingsnio sekančią savo Sūnų, turinčią savo vietą Jo atpirkimo misijoje, drauge su Juo džiūgaujančią ir kenčiančią, mylinčią tuos, kuriuos myli Jėzus, ir visus aplink save apgaubiančią motiniška globa.

Prisiminkime kad ir Kanos vestuves. Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kuriose dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo⁶. Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

Atkreipkite dėmesį, kad būtent Jonas papasakoja Kanos istoriją. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė šį motiniško rūpesčio pavyzdį. Šventasis Jonas nori parodyti, jog Marija dalyvavo ir Viešpaties viešojo gyvenimo pradžioje. Kaip šis apaštalas vertino Mariją! Jėzus žinojo, kam patikėti savo Motiną – mokiniui, kuris ją mylėjo, kuris išmoko ją suprasti ir mylėti kaip savo paties motiną.

Dabar peržvelkime dienas, kurios sekė tarp Jėzaus dangun žengimo ir Sekminių. Mokiniai, pilni tikėjimo dėl Kristaus prisikėlimo šlovės ir noriai laukiantys pažadėtosios Šventosios Dvasios, norėjo būti kartu. Ir štai matome juos cum Maria matre Iesu – su Jėzaus motina Marija⁷. Mokinių malda lydi Marijos maldą: tai vieningos šeimos malda.

Šį faktą perteikė evangelistas Lukas, išsamiausiai aprašęs Jėzaus vaikystę. Evangelistas norėjo padėti mums suprasti, jog Marija, lygiai taip, kaip ir turėdama išskirtinį vaidmenį Dievo Žodžiui įsikūnijant, taip glaudžiai buvo įtraukta ir į Bažnyčios – Kristaus Kūno – gyvavimo pradžią.

Nuo pat Bažnyčios pradžios visi krikščionys, siekiantys Dievo meilės – meilės, atsiskleidusios ir įsikūnijusios Jėzuje Kristuje – susitiko su švenčiausiąja Mergele Marija ir įvairiais būdais patyrė Jos motinišką globą. Ją tikrai galima pavadinti visų krikščionių Motina. Apie tai šventasis Augustinas rašo labai aiškiai: „Savo dieviškąja meile Ji prisideda prie dvasinio tikinčiųjų gimimo Bažnyčioje, o pagal kūną Ji tikrai yra tos Bažnyčios narių galvos Motina.“⁸

Taigi nenuostabu, kad vienas iš seniausių atsidavimo Marijai liudijimų yra pasitikėjimo kupina malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“⁹

Bendrauti su Švenčiausiąja Mergele Marija

Bendrauti su Dievo Motina, esančia ir mūsų Motina, norisi labai spontaniškai ir natūraliai. Kreipiamės į Ją kaip į gyvą asmenį, nes mirtis Jos nenugalėjo: Ji kūnu ir siela yra pas Dievą Tėvą, pas savo Sūnų, pas Šventąją Dvasią.

Jeigu norime suprasti Marijos vaidmenį krikščioniškame gyvenime, jeigu norime jaustis arti Jos, su sūnišku švelnumu ieškoti Jos mielos artumos, nereikia per daug giliai protauti, nes niekada nepajėgsime perprasti Jos dieviškosios motinystės paslapties gelmės.

Katalikų tikėjimo požiūriu, Marija yra ypatingas Dievo meilės ženklas. Dievas jau dabar mus vadina savo draugais; Jo malonė veikia mumyse – išgelbėdama mus iš nuodėmių – ir, nepaisant to, kad tebesame apgailėtinas purvas, suteikia mums jėgų atspindėti Kristaus veidą. Nesame kokie nors sudužusio laivo keleiviai, kuriuos Dievas pažadėjo išgelbėti – Jo dieviškasis gelbėjimo veiksmas jau vyksta mumyse. Santykiuose su Dievu nesame aklieji, besiilgintys šviesos ir sielvartingai raudantys tamsoje, bet esame vaikai, žinantys, kad Tėvas mus tikrai myli.

Marija byloja apie šią šilumą, pasitikėjimą ir saugumą. Štai kodėl Jos vardas suvirpina pačias širdies gelmes. Ryšys su savo motina gali padėti bendrauti su Marija, Švelniojo Vardo Karaliene. Turime mylėti Dievą taip pat nuoširdžiai, kaip mylime savo tėvus, savo brolius ir seseris, kitus šeimos narius, savo drauges bei draugus. Neturime kitos širdies. Ir šita pačia širdimi privalome mylėti Mariją.

O kaipgi sūnus ar dukra bendrauja su savo motina? Žinoma, įvairiausiais būdais, bet visada meiliai ir su pasitikėjimu. Skirtingą meilės raišką nulemia pats gyvenimas. Meilė motinai visada reiškiama per nuoširdžius šeimos gyvenimo papročius, smulkias kasdienines detales, kurios būtinos, kad vaikas galėtų parodyti savo švelnumą motinai, ir kurių motina kartais pasigenda. Tai labai paprasti dalykai: bučinys ar švelnus apkabinimas kur nors išvykstant arba grįžtant namo, simbolinė dovanėlė, keletas šiltų žodžių.

Šitaip sūniško pamaldumo išraiškos sukonkretina mūsų bendravimą su dangiškąja Motina. Daugelis krikščionių yra įpratę nešioti škaplierių arba tiesiog žvilgsniu ar mintimi (žodžiai čia ir nebūtini) pasveikinti Jos paveikslus, kabančius visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje viešų vietų. Kai kurie pamaldžiai kalba nuostabią Šventojo Rožinio maldą, padedančią išgyventi pagrindinius Viešpaties gyvenimo įvykius. Jie nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, nes mylintys žmonės nesibodi kartotis. Kai kurie krikščionys Marijai skiria vieną savaitės dieną – šeštadienį, kaip šiandien, kai susirinkom – ir specialiai Jai paaukoja kokią nors mažytę smulkmeną ar giliau apmąsto Jos dievišką motinystę.

Yra daugybė kitų pamaldumo Marijai formų, kurių nėra jokio reikalo čia minėti. Kiekvienam krikščioniui nebūtina išgyventi jas visas. Augti antgamtiškai nereiškia tik kaupti vienokias ar kitokias pamaldumo praktikas. Tačiau nepraktikuojant nė vienos iš jų, taigi kaip nors regimai neišreiškiant savo meilės Marijai, neįmanoma patirti tikėjimo pilnatvės.

Tie, kurie mano, kad pamaldumo išraiškos mūsų Karalienei jau yra praeities dalykas, rodos, pamiršo jų gilią krikščioniškąją prasmę. Jie, regis, pamiršo šaltinį: tikėjimą gelbėjančia Dievo Tėvo valia; meilę Dievui Sūnui, kuris iš tikro tapo žmogumi ir gimė iš moters; pasitikėjimą Dievu Šventąja Dvasia, kuri pašventina mus savo malone. Juk pats Dievas mums atsiuntė Mariją ir neturime teisės Jos atmesti. Atvirkščiai – turime eiti pas Ją, sūniškai mylėdami ir džiaugdamiesi.

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.

Ieškodami Marijos, jūs rasite Jėzų. Ir dar daugiau sužinosite, kas vyksta Dievo širdyje, kai Jis nusižemina ir atsisako savo galios ir didybės, prisiimdamas tarno išvaizdą¹². Kalbant žmogiškai, galėtume pasakyti, jog Dievas „persistengia“, daro daug daugiau, negu kad reikia mums išgelbėti. Vienintelis būdas išmatuoti tai, ką Jis daro, yra pasakyti, kad tai neišmatuojama; tai kyla iš meilės beprotybės, verčiančios Jį prisiimti mūsų kūną ir nešti mūsų nuodėmių naštą.

Kaip galima tai suprasti, kaip suvokti Dievo meilės didybę ir patiems neišprotėti iš meilės? Turime leisti šioms tiesoms pripildyti savo sielą, kad jos perkeistų mūsų gyvenimą. Dievas myli mus! Visagalis Dangaus ir Žemės kūrėjas mus myli.

Dievui svarbūs net menkiausi savo kūrinių gyvenimo įvykiai – jūsų ir mano reikalai. Ir Jis šaukia kiekvieną vardu¹³. Šis tikėjimo teikiamas tikrumas viską nušviečia nauja šviesa. Ir viskas, nors lieka kaip buvę, kartu atsiskleidžia kaip Dievo meilės išraiška.

Mūsų gyvenimas tampa nuolat besitęsiančia malda, prisipildo geros nuotaikos ir nesibaigiančios ramybės. Jis tampa nuolatiniu, visą parą trunkančiu padėkos aktu. „Mano siela šlovina Viešpatį, – giedojo Marija, – mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats.“¹⁴

Galime pritarti ir mėgdžioti šią Marijos maldą. Kaip ir Ji, jaučiame begalinį troškimą giedoti, skelbti Dievo stebuklus, kad visa žmonija ir kūrinija galėtų džiaugtis su mumis.

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.

Keliaudami į anksčiau minėtą Sonsolės šventyklą praėjome keletą kviečių laukų. Kviečiai blizgėjo, banguodami vėjyje, ir prisiminiau Evangelijos vietą, kai Jėzus tarė savo mokiniams: „Argi jūs nesakote: ,Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis?‘ Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.“¹⁶ Ir dar kartą suvokiau, jog mūsų Viešpats norėjo į mūsų širdis įdiegti tokį patį didžiulį troškimą, kokį jautė ir savojoje. Tada pasukau nuo kelio nusiskinti atminimui keletą grūdų varpų.

Turime atsimerkę apsižvalgyti aplink ir atpažinti, kaip per kitus žmones Dievas kviečia mus. Mums nevalia nusisukti nuo kitų ir pasilikti savo mažyčiame pasaulėlyje. Jėzus taip negyveno. Evangelijose dažnai kalbama apie Jo gailestingumą, Jo sugebėjimą jausti kitų liūdesį ir atsiliepti į jų poreikius. Jis nuramino našlę Najine¹⁷, verkė dėl Lozoriaus mirties¹⁸, užjautė Jį sekusias minias, kurios neturėjo ko valgyti¹⁹, Jis ypač gailėjosi nusidėjėlių, kurie gyveno, nepažindami nei šviesos, nei tiesos. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁰

Kai tikrai tampame Marijos vaikais, persiimame šiuo Viešpaties požiūriu, o mūsų širdys pasidaro gailestingesnės. Tuomet mums liūdna dėl kitų žmonių kančių, abejonių, vienatvės, liūdesio ir skausmo. Tuomet jaučiame neatidėliotiną norą jiems, mūsų broliams, padėti, kalbėti apie Marijos motinišką globą, apie Dievą, kurį jie galėtų laikyti savo Tėvu.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.

Šventasis Jonas Evangelijoje išsaugojo nuostabią Švenčiausiosios Mergelės Marijos frazę, pasakytą anksčiau aptartoje Kanos vestuvių scenoje. Evangelistas pasakoja, kaip kreipdamasi į tarnus Marija jiems pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“²⁶ Štai apie ką kalbu: reikia atvesti sielas prie Jėzaus ir tegul jos pačios paklausia Jo: Domine, quid me vis facere? – Ką nori, kad daryčiau, Viešpatie?²⁷

Krikščioniškas apaštalavimas – kalbu apie gyvenimą paprasto krikščionio, gyvenančio tarp kitų žmonių – tai didžiulė katechezė. Per asmeninę bendrystę, ištikimą ir tikrą draugystę pažadinamas Dievo alkis. Natūraliai, paprastai ir meiliai, tinkamai pateikiamu išgyvenamo tikėjimo pavyzdžiu ir dieviškos jėgos prisotintu žodžiu kitiems žmonėms atveriami nauji horizontai.

Išdrįskite. Pasikliaukite apaštalų karalienės Marijos – Regina apostolorum – pagalba. Būdama motina, Mergelė Marija padeda kiekvienam savo vaikui imtis atsakomybės. Marija, vesdama prie kryžiaus ir į akistatą su Dievo Sūnumi, visada padeda prie Jos besiartinantiems ir Jos gyvenimą kontempliuojantiems žmonėms. Būtent šioji akistata lemtingai paveikia visą krikščionišką gyvenimą. Ir Marija mums yra tarpininkė, besistengianti padėti mums, jaunesniesiems broliams, susitaikyti su pirmagimiu Tėvo Sūnumi.

Daug atsivertimų, daug apsisprendimų atsiduoti Dievo tarnystei kyla po susitikimų su Marija. Mūsų Karalienė skatina ieškoti Dievo, motiniškai įkvepia mūsų sieloms tam tikrą nerimą, didžiulį norą keistis ir gyventi naują gyvenimą. Šitaip žodžiai „darykite, ką tik Jis jums lieps“ virsta tikru atsidavimu, krikščionišku pašaukimu, nušviečiančiu visą asmeninį gyvenimą.

Šis pokalbis Viešpaties akivaizdoje, ši meditacija apie pamaldumą ir meilę Jo ir mūsų Motinai gali tikėjimui išties suteikti naują jėgą. Prasideda gegužės mėnuo. Mūsų Viešpats nori, kad, bendraudami su Jo Motina, pasinaudotume proga sustiprinti savo meilę Jam. O kad kasdien bendraudami su Ja mokėtume subtiliu dėmesiu ir mažomis detalėmis išreikšti savo sūniškumą! Visa tai galiausiai kreips į didį asmeninį šventumą ir virs apaštalavimu, t. y. nuolatinėmis pastangomis prisidėti prie Kristaus vykdomo pasaulio išgelbėjimo.

Sancta Maria, spes nostra, ancilla Domini, sedes Sapientiae, ora pro nobis! – Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų viltie, Viešpaties tarnaite, Išminties soste, melski už mus!