Santuoka – krikščioniškas pašaukimas

Atėjo Šventosios Kalėdos. Prisimename Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes ir įvairius įvykius, o savo žvilgsnį nukreipiame į Betliejaus tvartelį ir Nazareto šeimos židinį. Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus ypatingu būdu įsitvirtina mūsų širdžių centre. Ką gi mums kalba, ko mus moko paprastas ir tuo pat metu įstabus Šventosios Šeimos gyvenimas?

Iš daugelio galimų apmąstymų šia tema norėčiau pasvarstyti vieną. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Jėzaus gimimas reiškia laiko pilnatvės pradžią¹. Tai momentas, kurį pasirinko Dievas, kad atiduodamas savo Sūnų visiškai parodytų meilę žmonėms. Ir Dievo valia pildosi paprasčiausiomis aplinkybėmis: gimdanti moteris, šeima, namai. Dievo visagalybė ir Jo prakilnumas ateina pas mus per visa sujungiančią žmogiškąją realybę. Nuo to laiko mes, krikščionys, žinome, jog su Dievo malone galime ir turime pašventinti visa, kas yra tauru mūsų gyvenime. Nėra tokios žmogiškos situacijos, kad ir kokia nereikšminga ar paprasta ji beatrodytų, kuri negalėtų tapti susitikimo su Kristumi vieta ir žingsniu kelionėje į dangaus karalystę.

Taigi nėra nieko keista, kad Bažnyčia džiaugiasi ir mėgaujasi kontempliuodama kuklius Jėzaus, Marijos ir Juozapo namus. Šventosios Šeimos šventės liturginiame rytmetiniame himne skaitome: „Malonu prisiminti mažyčius Nazareto namus bei juose vykstantį paprastą gyvenimą. Malonu giesmėse apgiedoti Jėzų supantį nuolankumą ir Jo neviešąjį gyvenimą. Ten Jis, būdamas vaikas, mokėsi Juozapo amato. Ten Jis augo metai iš metų ir kartu su tėvu meistravo. Šalia Jo sėdėdavo brangioji Motina, kuri tuo pat metu buvo ir savo vyro Juozapo mylima žmona. Ji buvo laiminga, nes galėjo jais pasirūpinti.“

Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!²“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“³ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.

Krikščioniška santuoka nėra vien socialinė institucija arba tik priemonė pagelbėti žmogiškajam silpnumui. Tai tikras antgamtinis pašaukimas. Didis sakramentas Kristuje ir Bažnyčioje, kaip sako šventasis Paulius⁴. Drauge tai neišardoma, baigmės neturinti sutartis tarp vyro ir moters, niekaip neapribota laiku. Patinka mums tai ar ne, Kristaus įkurtas santuokos sakramentas negali būti panaikintas. Tai sakralus ženklas, teikiantis šventumą, Jėzaus veiksmas, kuris pripildo besituokiančiųjų sielas ir kviečia sekti Jėzumi, perkeisdamas visą vedybinį gyvenimą į dievišką kelionę žemėje.

Sutuoktiniai pašaukti pašventinti savo vedybinį gyvenimą ir per jį siekti savo pačių šventumo. Būtų rimta klaida, jeigu jie šeimyninį gyvenimą atskirtų nuo dvasinio augimo. Šeimyninis gyvenimas, sutuoktinių ryšiai, vaikų lavinimas ir rūpestis jais, pastangos patenkinti šeimos poreikius, laiduoti jos saugumą ir gerovę, ryšiai su kitais bendruomenės nariais – visa tai yra įprastos žmogiškos situacijos, kurioms krikščioniškosios poros yra pašauktos suteikti antgamtinę prasmę.

Su viltimi ir tikėjimu jos turi priimti visose šeimose pasitaikančius didesnius ir mažesnius rūpesčius bei atkakliai vykdyti savo priedermes. Lydimos meilės šios poros mokės pasidalinti džiaugsmu ir galimais nemalonumais; jos mokysis šypsotis ir pamiršti savo rūpesčius, kad galėtų daugiau dėmesio skirti kitiems. Vyras ir žmona klausysis vienas kito ir savo vaikų, šitaip iš tiesų parodydami meilę ir supratimą. Jie pamirš mažus ir nesvarbius nesutarimus, kuriuos savanaudiškumas galėtų smarkiai perdėti. Jie su meile atliks visus smulkius patarnavimus, iš kurių susideda jų bendras kasdienis gyvenimas. Tikslas yra toks: pašventinti kasdienį šeimos gyvenimą, meiliai kurti tikrą šeimos aplinką. Kad kiekviena gyvenimo diena būtų pašventinta, reikia daug krikščioniškų dorybių. Visų pirma reikia teologinių dorybių, o paskui – visų kitų: išminties, ištikimybės, nuoširdumo, nuolankumo, darbštumo, linksmumo... Kai kalbame apie santuoką ir vedybinį gyvenimą, pradėti visada privalome nuo abipusės vyro ir žmonos meilės.

Žmogiškos meilės šventumas

Tyra ir skaisti sutuoktinių meilė yra šventas dalykas, kurį kaip kunigas laiminu abiem rankomis. Krikščioniškoji tradicija Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse dažnai laikė santuokos dieviškosios vertės įrodymu. „Mūsų Išganytojas nuėjo į vestuvių puotą pašventinti žmogaus santuokinio gyvenimo,“⁵ – rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis.

Santuoka yra sakramentas, sujungiantis du kūnus į vieną. Teologija šį faktą išreiškia griežtai ir teigia, kad šio sakramento materija yra vyro ir žmonos kūnai. Viešpats šventina ir laimina abipusę vyro ir žmonos meilę. Jis numato ne tik sielų, bet ir kūnų susijungimą. Joks krikščionis, ar jis būtų pašauktas vedyboms, ar nebūtų, neturi teisės nuvertinti santuokos.

Kūrėjas mus apdovanojo protu, kuris yra tarsi dieviškojo intelekto kibirkštis. Kartu su laisva valia – kita Dievo dovana – jis leidžia mums pažinti ir mylėti. Taip pat Dievas suteikė mūsų kūnui vaisingumą, o tai yra dalyvavimas Jo paties kūrybinėje galioje. Jis panoro panaudoti sutuoktinių meilę, kad į pasaulį ateitų naujos būtybės, plečiančios Bažnyčios kūną. Taigi lytis nėra gėdingas dalykas – tai didžiulė dieviška dovana, skirta skaisčiam gyvenimui, meilei, vaisingumui.

Taip krikščioniškoji doktrina apibrėžia lytiškumą. Mūsų tikėjimas neatmeta nieko, kas šioje žemėje yra gražu, kilnu ir autentiškai žmogiška. Jis moko, kad savanaudiškas malonumų siekimas nevirstų gyvenimo taisykle, nes tik pasiaukojimas ir savęs atsisakymas veda į tikrąją meilę. Dievas mus pamilo ir kviečia pamilti Jį, kviečia pamilti kitus: mylėti nuoširdžiai ir tikrai, kaip Jis mus myli. Būtent šį paradoksą randame Evangelijoje pagal Matą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“⁶

Žmonės, kurie yra nuolat susirūpinę savimi ir pirmiausia siekia pasitenkinti, kelia pavojų savo amžinajam išgelbėjimui ir neabejotinai būna nelaimingi jau šiame gyvenime. Tik tas, kuris, gyvendamas santuokinį gyvenimą, pamiršta save, atsiduoda Dievui ir kitiems žmonėms, gali būti laimingas šioje žemėje. Tokia laimė yra išankstinė dangiškojo džiaugsmo nuojauta ir pasiruošimas jam.

Žemiškajame kelyje skausmas visuomet bus meilę išbandantis akmuo. Norėdami pavaizduoti tai, kas vyksta vedybiniame gyvenime, galėtume pasakyti, jog yra dvi medalio pusės. Viena – džiaugsmas žinoti, kad yra mylimas žmogus, troškimas ir entuziazmas sukurti šeimą ir ja rūpintis, vyro ir žmonos meilė, laimė matyti augančius vaikus. Kita – taip pat yra skausmai ir sunkumai, nenumaldomai bėgantis laikas, iš pažiūros monotoniška, rodos, niekad nesikeičianti dienų seka, alinanti kūną ir daranti charakterį irzlų.

Žmogus per daug prastai galvotų apie santuoką ir žmogiškąją šilumą, jeigu tartų, kad meilė ir džiaugsmas baigiasi vos susidūrus su šiais ir panašiais sunkumais. Būtent tada atsiskleidžia tikroji sutuoktinių jausmų esmė. Tada tikru ir tvirtu, stipresniu už mirtį⁷ prisirišimu įsitvirtina ir reiškiasi vyro ir žmonos atsidavimas bei švelnumas.

Ši autentiška meilė reikalauja ištikimybės ir sąžiningumo visų vedybinių santykių atžvilgiu. Šventasis Tomas Akvinietis pažymi⁸, kad Dievas į daugelį žmogaus atliekamų funkcijų įtraukė malonumą arba pasitenkinimą, ir dėl to pastarieji yra geri. Tačiau, jeigu žmogus, suardęs taisyklingą dalykų tvarką, ieško pasitenkinimo kaip savaiminio tikslo ir nepaiso to gėrio, kuriam šis pasitenkinimas yra pajungtas, kuris yra galutinis jo tikslas, toks žmogus iškreipia tikrąją pasitenkinimo prigimtį ir paverčia jį nuodėme arba galimybe nusidėti.

Skaistybė nėra paprastas susilaikymas, o tvirtas įsimylėjusios valios teigimas. Tai dorybė, išlaikanti meilės jaunatviškumą bet kokiu gyvenimo tarpsniu. Vienokia skaistybės forma būdinga pajutusiems bundantį fizinį brendimą, kitokia – besirengiantiems tuoktis; dar žinoma skaistybė Dievo pašauktųjų celibatui; be to, yra ir gyvenančių santuokoje skaistybė.

Kaip čia nepriminsi griežto ir aiškaus Vulgatos^* patarimo, kurį arkangelas Rapolas davė Tobijui prieš vedant Sarą? Tada arkangelas Rapolas taip kalbėjo Tobijui: „Paklausyk manęs ir aš tau parodysiu žmones, kuriuos gali valdyti velnias. Velnio valdžioje yra tie, kurie žengia į santuoką taip, lyg norėtų užsidaryti nuo Dievo, išmesti Jį iš galvos ir atsiduoti savo aistrai, kaip neturintis supratimo arklys ar mulas.“⁹

Tyra, nuoširdi ir džiaugsminga žmogiška meilė santuokoje negali gyvuoti be skaistumo dorybės, kuri verčia sutuoktinius gerbti lytiškumo paslaptį, pašventinti ją tęstinumu ir asmeniniu atsidavimu. Niekuomet nesu kalbėjęs apie nedorumą ir visuomet vengiau veltis į liguistą ir beprasmę kazuistiką. Bet labai dažnai kalbėjau ir toliau turiu kalbėti apie skaistybę, tyrumą ir džiaugsmingą meilės teigimą.

O sutuoktinių poroms, siekiančioms gyventi skaisčiai, galiu užtikrinti, kad nereikia bijoti parodyti savo meilės vieno kitam. Priešingai, polinkis reikšti meilę sudaro šeimyninio gyvenimo pagrindą. Viešpats prašo abipusės pagarbos vieno kitam ir ištikimybės: Jis nori subtilaus, natūralaus ir kuklaus elgesio. Taip pat turiu pasakyti, jog vedybinių santykių orumas kyla iš reiškiamos tikrosios meilės ir iš atvirumo gyvybei. Kas priešinasi perduoti gyvybę, tas niekina žmonijai Dievo suteiktas dovanas. Tuomet žmogų greičiausiai veda ne meilė, o savanaudiškumas. Viskas tampa nyku, nes vyras ir žmona ima žiūrėti vienas į kitą kaip į nusikaltimo bendrininkus. Ir jeigu tokiai būsenai leidžiama ilgai tęstis, kyla beveik nenumaldomas susipriešinimas.

Kai sutuoktinių meilė tyra, jie gyveną autentišką vedybinį gyvenimą. Vyras ir žmona supranta vienas kitą ir puoselėja tarpusavio sąjungą. Kai dieviškoji lyties dovana iškreipiama, artumas sutrinka, sutuoktiniai nebegali atvirai žvelgti į akis.

Sutuoktinių pora bendrą gyvenimą turėtų grįsti tyra ir nuoširdžia abipuse meile bei džiaugsmu dėl vaikų, su Dievo pagalba atėjusių į pasaulį. Jeigu reikia, ji pasirengusi atsisakyti asmeninio komforto ir pasikliauja Dievo apvaizda. Turėti didelę šeimą, jeigu tokia Dievo valia, reiškia pasidovanoti laimę, nepaisant klystančių liūdnojo hedonizmo skatintojų priešiškų teiginių.

Nepamirškite, jog sutuoktiniams neįmanoma išvengti nesutarimų. Tik niekuomet nesipykite prie vaikų – jūs priversite juos kentėti. Klausydamiesi ginčų, vaikai paprastai užima kurio nors pusę ir galbūt nesąmoningai prisideda prie jūsų vienybės ardymo. O apskritai barniai, jeigu nėra per dažni, puikiausiai gali rodyti tarpusavio meilę. Net galima sakyti, kad kartais barniai reikalingi. Juk iš esmės nesutarti priežasčių lyg ir nebūna. O žmogiškų progų pyktis pasitaiko labai dažnai: gal vyro nuovargis po darbo, o gal pavargusi, duok, Dieve, kad nenuobodžiaujanti žmona, triūsianti namuose, prižiūrinti vaikus, kovojanti su savo ne visai tvirtu charakteriu. Nors tiesa, jūs, moterys, jeigu norite, galite būti žymiai stipresnės už vyrus.

Venkite puikybės. Tai didžiausias jūsų vedybinio gyvenimo priešas. Dėl smulkių barnių nė vienas nesate teisus. Ramesnis turėtų tarti vieną kitą žodį ir nepasiduoti blogai nuotaikai. Po kurio laiko likę dviese viską išsiaiškinsite ir susitaikysite.

Žmonos, pagalvokite ir apie savo grožį. Jūs neturite pamiršti išvaizdos, nes antraip jūsų vyrai ims dairytis į kitas. Jūsų pareiga yra ir visada bus tinkamai rūpintis savo patrauklumu, kaip buvo prieš vedybas. Ir tai yra teisinga, nes priklausote savo vyrui. O vyrai turi nepamiršti, jog priklauso savo žmonai. Ir kol gyvi, privalo žmonai rodyti tokius jausmus, lyg būtų ką tik įsimylėję jaunuoliai. Jeigu šitai išgirdę ironiškai nusišypsotumėte, tai būtų blogas ženklas, vadinasi, meilė jūsų šeimoje pavirto šaltu abejingumu.

Šviesūs ir linksmi namų židiniai

Mes negalime kalbėti apie santuoką, negalvodami apie šeimą, nes ji yra tąsa ir rezultatas to, ką pradeda vedybos. Šeimą sudaro ne tik vyras ir žmona, bet ir vaikai, plačiau imant – seneliai, giminės ir namie padedantys kiti namiškiai. Visi šie žmonės turi dalintis namų ir šeimos šiluma.

Žinoma, yra porų, kurioms Viešpats neduoda nė vieno vaiko. Tai ženklas, kad Jis prašo ne mažiau vienam kitą mylėti ir, jeigu tik įmanoma, savo meile tarnauti kitų sielų labui. Vis dėlto sutuoktiniams natūralu turėti vaikų, kurie visada bus pagrindinis jų bendro gyvenimo rūpestis. Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.

Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.

Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės.

Tėvai pirmiausia moko savo elgesiu. Vaikai iš savo tėvų laukia ne vien naudingų žinių ar išmintingo patarimo, bet žymiai svarbesnių dalykų: jie ieško gyvenimo prasmės ir trokšta jos vertės įrodymo. Ši prasmė išreiškiama konkrečia žmogaus būtimi, kuri įgijus patirties ilgainiui aiškiai įtvirtinama.

Jeigu man reikėtų duoti tėvams patarimą, pirmiausia jiems pasakyčiau: tegul vaikai mato jūsų pastangas gyventi pagal tikėjimą. Nemanykite, kad pavyks apgauti: jie viską mato nuo pat vaikystės ir apie viską sprendžia patys. Tegul vaikai mato, kad Dievas yra ne tik jūsų lūpose, bet ir jūsų veiksmuose, kad jūs stengiatės būti nuoširdūs ir ištikimi, kad jūs mylite vienas kitą ir iš tiesų mylite juos.

Tai geriausias būdas vaikams padėti tapti tikrais krikščionimis, dorais žmonėmis, pajėgiais atvirai išgyventi bet kokias gyvenimo situacijas, tarnauti savo bendrapiliečiams ir prisidėti prie didžiųjų žmonijos problemų sprendimo, liudyti Kristų visuomenei, kurios dalimi jie patys taps.

Įsiklausykite į savo vaikus. Skirkite jiems laiko ir pasitikėkite jais. Tikėkite tuo, ką jie sako, nors kartais gal ir mėgintų apgauti. Nenusigąskite, kai jie maištauja, nes ir jūs patys tokio amžiaus buvote didesni ar mažesni maištininkai. Eikite jų pasitikti pusiaukelėje ir melskitės už juos. Tada jie paprastai ir nuoširdžiai eis klausti savo tėvų patarimo, užuot savo teisėtą smalsumą mėginę tenkinti su kokiu nors grubiu ar netašytu draugu. Šitaip neatsitiks, jeigu elgsitės krikščioniškai. Jūsų pasitikėjimas, jūsų draugiškas elgesys su vaikais ras nuoširdų atsaką. Tai reikš taiką šeimoje ir tikrą krikščionišką gyvenimą, nepaisant pasitaikančių smulkių ginčų ir nesusipratimų.

„Kaip aš galėčiau išreikšti džiaugsmą tokios santuokos, – klausia ankstyvųjų amžių rašytojas, – kurią sujungė Bažnyčia, sustiprino vyro ir žmonos pasišventimas, patvirtino palaiminimas, apskelbė angelai ir priėmė Dievas Tėvas? Vyras ir žmona yra kaip brolis ir sesuo, kaip vienas kito tarnas; jų neskiria niekas – nei kūnas, nei dvasia. Nes jie iš tiesų yra dviese viename kūne, o kur yra vienas kūnas, turi būti ir viena dvasia... Žvelgdamas į tokios šeimos židinius, Kristus džiaugiasi ir siunčia savo ramybę. Kur du yra drauge, ten yra ir Jis, o kur yra Jis – negali būti jokio blogio.“¹⁰

Pamėginome bendrais bruožais aptarti keletą tokių šeimos židinių, kuriuose atsispindi Kristaus šviesa. Būtent tokie namų židiniai yra šviesūs bei linksmi. Kartoju: tėvų vienybė persiduoda vaikams, visai šeimai ir visiems, gyvenantiems drauge. Šitaip kiekviena tikrai krikščioniška šeima savotiškai atkuria Dievo pasirinktos ir pasauliui vadovauti pasiųstos Bažnyčios paslaptį.

Kiekvienam krikščioniui, kad ir kokią padėtį jis užimtų – būtų dvasininkas ar pasaulietis, susituokęs ar laikytųsi celibato – galime visiškai pritaikyti apaštalo žodžius, skaitomus būtent per Šventosios Šeimos šventę: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“¹¹. Tokie esame mes visi, kiekvienas savo vietoje ir padėtyje, esame vyrai ir moterys, Dievo pasirinkti liudyti Kristų ir perteikti savo artimiesiems Dievo vaikų džiaugsmą, nepaisant klaidų ir kovos su jomis.

Labai svarbu, kad santuokos, kaip tikro Dievo pašaukimo, idėja niekados nepradingtų nei iš sakyklos, nei iš religijos pamokų, nei iš sąmonės tų, kuriuos Dievas nori matyti žengiančius šiuo keliu, nes šitaip jie iš tiesų yra pašaukti prisidėti prie Dievo planų išganyti visus žmones.

Todėl galbūt ir nėra geresnio pavyzdžio krikščioniškai porai už apaštalų laikų krikščioniškas šeimas: tai Dievo valiai paklusęs šimtininkas Kornelijus, kurio namų Bažnyčia įsileido pagonis¹², tai Akvilas ir Priskilė, skleidę krikščionybę Korinte ir Efeze, apaštalaudami bendradarbiavę su šventuoju Pauliumi¹³, tai Tabita, dėl artimo meilės pasirūpinusi krikščionimis Jopėje¹⁴. Ir pagaliau tiek daug kitų žydų ir pagonių, graikų ir romėnų šeimų, kuriose pirmųjų mūsų Viešpaties mokinių skelbiamas žodis davė vaisių.

Tai yra šeimos, gyvenusios vienybe su Kristumi ir supažindinusios su Juo kitus. Šeimos, tos mažos krikščioniškos bendruomenės, tada buvo Evangelijos skelbimo židiniai. Šios šeimos nesiskyrė nuo kitų tuometinių šeimų, tačiau jos gyveno nauja dvasia, kuri sklido visiems, kas su jomis susipažindavo ir bendraudavo. Tokie buvo pirmieji krikščionys, tokie turime būti ir mes, šiandieniniai krikščionys – Jėzaus mums atneštos taikos ir džiaugsmo sėjėjai.