Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.

Amžinojo gyvenimo Duona

Norėčiau, kad giliai suvoktume savo krikščioniškąją misiją. Pakelkime akis į Šventąją Eucharistiją, į Jėzų. Jis yra čia su mumis, Jis padarė mus savo dalimi: vos estis corpus Christi et membra de membro². Jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, sujungti su kitais nariais. Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Nuolat atnaujinamas Šventosios Eucharistijos stebuklas atspindi visus Jėzaus veikimo bruožus. Tobulas Dievas ir tobulas žmogus, dangaus ir žemės Viešpats, paprasčiausiu būdu aukoja save, kad Juo pasistiprintume. Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti.

Paskatintas meilės ir begalinio troškimo išmokyti mus mylėti, Jėzus atėjo į žemę ir pasiliko Eucharistijoje. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“³, – taip šventasis Jonas pradeda savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko Jėzaus kančios išvakarėse. Jis „paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, – pasak šventojo Pauliaus – sulaužė ir tarė: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.‘“⁴

Naujasis gyvenimas

Štai paprasta ir drauge didinga Naujojo Testamento įsteigimo akimirka. Jėzus išsklaido Senojo Įstatymo struktūrą ir Pats tampa mūsų maldos ir gyvenimo turiniu.

Tiesiog įsigilinkite į džiaugsmą, besiliejantį iš šiandienos liturgijos: „Tegul himnas būna aiškus, stiprus ir džiaugsmo pilnas.“⁵ Štai didžiulė krikščioniška šventė, skelbianti naują erą: „Senoji Pascha (žydų Velykos) pasibaigė; ima veikti naujasis laikas. Sena tampa nauja, tiesa šešėlius sklaido, o auštanti diena sugriauna naktį.“⁶

Meilės stebuklas! „Tai iš tikro Dievo vaikų duona“⁷. Jėzus, Pirmgimis, amžinojo Tėvo Sūnus, atsiduoda maisto pavidalu. Tas pats Jėzus, mus stiprinantis čia, mūsų laukia ir danguje kaip „savo svečių, bendrapaveldėtojų ir draugų“⁸, nes „tie, kurie maitinasi Kristumi, mirs žemiškąja laikina mirtimi, bet gyvens amžinai, kadangi Kristus yra neprarandamas“⁹.

Krikščioniui, randančiam nusiraminimą galutinėje Eucharistijos manoje, amžinoji laimė prasideda jau dabar. Senoji tvarka pradingo. Atsižadėkime to, kas sena, kad visa taptų nauja: „mūsų širdys, mūsų žodžiai ir mūsų veiksmai“¹⁰.

Tai ir yra Geroji Naujiena. Ji nauja ir gera, nes skelbia tokią gilią meilę, apie kokią nė nesapnavome. Ji yra gera naujiena, nes nėra nieko geresnio, kaip glaudžiai susivienyti su Dievu, didžiausiu visko Gėriu. Ji – Geroji Naujiena, nes neišreiškiamu būdu mums leidžia pajausti amžinybę.

Bendrauti su Jėzumi Žodyje ir Duonoje

Jėzus slepiasi Švenčiausiame altoriaus Sakramente, nes nori, kad išdrįstume prie Jo artintis. Jis nori mus maitinti, kad taptume viena su Juo. Pasakydamas „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“¹¹, Jis nepadarė krikščionių nevaisingų ir neprivertė savęs ieškoti sunkiu, alinančiu būdu. Priešingai. Jis pasiliko čia, su mumis, ir yra ypač lengvai pasiekiamas.

Kai susirenkame prie altoriaus, ant kurio aukojama šventoji Mišių auka, kai kontempliuojame šventąją Ostiją monstrancijoje arba adoruojame ją, paslėptą tabernakulyje, turime gaivinti savo tikėjimą, susikaupę apmąstyti šį mums teikiamą naująjį gyvenimą ir atsiliepti į Dievo meilę bei švelnumą.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹² Taip Šventasis Raštas vaizduoja pirmųjų krikščionių gyvenimą: tikėjimas juos jungia į tobulą vienybę, jie dalijasi Eucharistija ir vieningai meldžiasi. Tikėjimas, Duona, Žodis.

Per Eucharistiją Jėzus patvirtina, jog Jis pats gyvena mūsų sielose, kad savo galia palaiko pasaulį ir teikia išganymą. Ir visa tai, atėjus laiko pilnatvei, padės žmonių giminei amžinai apsigyventi dangaus namuose kartu su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – Švenčiausiąja Trejybe, vieninteliu Dievu. Visas mūsų tikėjimas pamatuojamas tikėjimu realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno pavidalais.

Nesuprantu, kaip galima gyventi krikščioniškai ir nejausti poreikio palaikyti nuolatinę draugystę su Jėzumi per Žodį ir per Duoną, per maldą ir per Eucharistiją. Bet lengva suprasti, kodėl per amžius ištisos tikinčiųjų krikščionių kartos reiškė meilę Eucharistijai tiek viešai išpažindamos tikėjimą, tiek ir tyliai melsdamos bažnyčios ramumoje arba savo širdyje.

Visų pirma turime mylėti Mišias ir padaryti jas centriniu savo dienos įvykiu. Jeigu tinkamai dalyvausime Mišiose, aišku, jog likusią dienos dalį noriai mąstysime apie mūsų Viešpatį, visą laiką stengsimės išlikti Jo akivaizdoje, pasirengę dirbti taip, kaip Jis dirbo, ir mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Tad išmokime dėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą, už tai, kad Jis yra ne vien aukos metu ant altoriaus, bet pasilieka tabernakulyje laikomoje Ostijoje.

Tabernakulis visuomet man buvo tarsi Betanija, rami ir maloni vieta, kurioje gyvena Kristus. Čia galime Jam išsakyti savo rūpesčius, kentėjimus, troškimus, džiaugsmus taip pat natūraliai ir paprastai, kaip išsakė Morta, Marija ir Lozorius. Štai kodėl visada džiaugiuosi pamatęs bažnyčią, net tada, kai keliaudamas kokio nors miesto ar miestelio gatvėmis, matau tik tolimą jos siluetą. Juk tai dar vienas tabernakulis, dar viena galimybė mano trokštančiai sielai nukeliauti ir prisijungti prie mūsų Viešpaties, esančiame Švenčiausiame Sakramente.

Eucharistijos vaisingumas

Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją, buvo naktis. Pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Tai reiškia, jog laikas jau atėjo“¹³. Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, o senosios apeigos ir senieji ženklai jau vėrė begalinį Dievo gailestingumą žmonijai. Vėrėsi kelias į naują aušrą – švito naujos Velykos. Tą naktį, kai buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengta Prisikėlimo rytui.

Mes taip pat turime rengtis šiai naujajai aušrai. Visa, kas žalinga, susidėvėję ar neturi vertės – abejonės, įtarumas, liūdesys, bailumas – visa turi būti išmesta. Šventoji Eucharistija atnaujina dieviškąją įsūnystę ir turime atsiliepti in novitate sensus¹⁴ – atnaujindami visus savo jausmus ir veiksmus. Mums buvo suteiktas naujas energijos šaltinis, buvome galingai įšaknyti į Viešpatį. Kadangi galime valgyti naująją amžinąją Duoną, neturėtume misti senuoju raugu.

Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi¹⁵ – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.

Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio^* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.

Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“¹⁶

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.

Mūsų maldos laikas baigiasi. Savo sielos gelmėse mėgaukitės dieviškuoju gėriu. Prisiminkite, kad, tariant Konsekracijos žodžius, Kristus šventojoje Ostijoje išties pasiliks su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir dieviškumu. Garbinkite Jį su pagarba bei atsidavimu. Jo akivaizdoje atnaujinkite savo nuoširdžios meilės auką. Drąsiai sakykite Jam, kad Jį mylite. Dėkokite Jam už šį kasdienį ir švelnų gailestingumo įrodymą. Puoselėkite troškimą su pasitikėjimu priimti Komuniją. Manęs nesiliauja gluminti šis Meilės slėpinys: pats Viešpats ieško mano vargšės širdies, kad ši Jam būtų sostas ir net, jei pats atsiskirčiau nuo Jo, Jis vis vien manęs neapleis.

Pasisėmę paguodos iš tikrojo Kristaus buvimo, pasimaitinę Jo Kūnu, būsime ištikimi šiame žemiškajame gyvenime, o vėliau ir danguje šalia Jėzaus bei Jo Motinos švęsime pergalę. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! <…> Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“³⁴