Švenčiausioji Mergelė Marija – mūsų džiaugsmo priežastis

Assumpta est Maria in coelum, gaudent angeli¹. Marija buvo Dievo paimta į dangų su kūnu ir siela. Džiūgauja visi angelai ir visi žmonės. Ir šiandien mus apima toks gilus džiaugsmas, kad, rodos, širdis veržiasi iš krūtinės, o siela užlieta ramybės. Visa tai dėl savo Motinos išaukštinimo. Juk savaime suprantama, kad mes, Jos vaikai, džiūgaujame, matydami, kokią garbę Jai teikia Švenčiausioji Trejybė.

Jos Sūnus ir mūsų brolis Kristus Kalvarijoje paliko Ją mums kaip Motiną, pasakydamas šventajam Jonui: „Štai tavo Motina.“² Ir mes kartu su mylimu Jėzaus mokiniu tuo metu, giliai liūdėdami, Ją priėmėme. Ir savo skausmuose Švenčiausioji Marija, išsipildžius senajai pranašystei „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“³, priėmė mus. Visi esame Jos vaikai. Ji – visos žmonijos Motina. Ir štai dabar žmonija švenčia žodžiais nenusakomą Jos ėmimą į dangų. Marija – Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus motina, Dievo Šventosios Dvasios nuotaka, kyla į dangų. Aukščiau už Ją – tik pats Dievas.

Meilės paslaptis

Tai yra meilės slėpinys. Žmogiškasis protas nepajėgus jo suvokti. Tik tikėjimas leidžia suprasti, kaip kūrinys galėjo būti pakeltas į šias aukštumas ir tapti meilės laidininku visoms Švenčiausiosios Trejybės malonėms. Žinome, kad tai yra dieviškasis slėpinys. Bet šią tikėjimo tiesą, sakyčiau, esame linkę suprasti labiau negu kurią nors kitą, nes ji apie mūsų Motiną.

Ką būtume darę, jeigu būtume galėję pasirinkti sau motiną? Manau, jog būtume pasirinkę esamą ir būtume apdovanoję ją visomis įmanomomis malonėmis. Kristus pasielgė taip pat. Savo galia Jis pripildė malonėmis, nes Jis – Visagalybė, Išmintis, pati Meilė⁴.

Atkreipkite dėmesį, jog krikščionys jau nuo seno mąstė panašiai, kaip aiškina šventasis Jonas Damaskietis: „Taip pridera, kad ta, kuri gimdydama išsaugojo savo nekaltybę, savo kūną po mirties taip pat išlaikė nedūlantį. Taip priderėjo, kad ta, kuri savo įsčiose nešiojo Kūrėją kaip vaikelį, apsigyventų dieviškoje buveinėje. Priderėjo, kad Dievo Nuotaka įžengtų į dangaus namus. Priderėjo, kad ta, kuri savo Sūnų matė ant kryžiaus ir šitaip į savo širdį priėmė skausmą, kurio nepatyrė net gimdydama, regėjo Jį, sėdintį Tėvo dešinėje. Priderėjo, kad Dievo Motina turėtų visa, kas priskiriama Jos Sūnui ir būtų visų kūrinių garbinama kaip Dievo Motina ir Tarnaitė.“⁵

Teologai dažnai pateikdavo panašių argumentų, aiškindami, kiek tai yra įmanoma padaryti, tą malonės perteklių, kuriame skendi Marija, ir kurio viršūnė – Jos dangun ėmimas. Jie sako taip: „Tai turėjo atsitikti, Dievas galėjo tai padaryti – vadinasi, Jis tai ir padarė.“⁶ Tai pats geriausias paaiškinimas priežasčių, dėl kurių Viešpats apdovanojo savo Motiną ypatingu išskirtinumu nuo pat pirmos Jos nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Ji buvo laisva nuo šėtono įtakos. Ji nuostabi – tota pulchra! – švari, skaisti dvasia ir kūnu.

Slėpiningos aukos paslaptis

Bet žiūrėkite: nepaisant visų Dievo Motiną Mariją išaukštinančių malonių, žemiškajame gyvenime Ji nebuvo išvaduota nei iš skausmo, nei iš nuovargio, nei iš tikėjimo neaiškumo. O vienai paprastai moteriai, kartą pašlovinusiai Jėzų žodžiais „palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ – Viešpats atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“⁷ Toks buvo Jo Motinos pašlovinimas. Pašlovinimas Jos ištarto fiat – „Tebūna man, kaip tu pasakei“⁸, pasakyto nuoširdžiai ir kilniaširdiškai, visiškai atsiduodant ir to nedemonstruojant, bet visa išreiškiant tylia ir slėpininga kiekvienos dienos auka.

Apmąstydami šią tiesą, geriau suvokiame Dievo logiką. Suprantame, jog mūsų gyvenimo antgamtinė vertė priklauso ne nuo atliktų didingų žygdarbių, apie kuriuos kartais svajojame, bet nuo to, su kokiu atsidavimu paklūstame Dievo valiai, dosniai aukodami Jam paprastą kasdienę auką.

Jeigu norime tapti dieviški, tai pirmiausia turime pasidaryti labai žmogiški, Dievo žvilgsnyje nuolankiai priimti savo žmogiškąją prigimtį ir šitaip pašventinti savo akivaizdų menkumą. Taip gyveno Marija. Ta, kuri palaiminta ir Dievo apdovanota visomis malonėmis, ta, kuri aukščiau nei angelai ar šventieji, gyveno paprastą gyvenimą. Marija – kūrinys, kaip ir mes visi. Ji turi tokią pat širdį, sugebančią džiaugtis, kentėti ir verkti. Prieš Gabrieliaus apreiškimą Švenčiausioji Mergelė dar nežinojo Dievo pasirinkimo nuo amžių būti Mesijo Motina. Ji save laiko nuolankia tarnaite⁹ ir tik vėliau su giliu nusižeminimu pripažįsta: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“¹⁰

Marijos skaistumas, nuolankumas ir dosnumas dar labiau išryškina mūsų menkumą ir egoizmą. Normalu, kad, suvokę tai, pajuntame norą būti tokie, kaip Ji. Kadangi mes, kaip ir Ji, tik Dievo kūriniai, turėtų pakakti vien mūsų ištikimybės, kad ir mums Dievas padarytų didžių dalykų. Mūsų menkumas nebus kliūtis, nes Dievas išsirenka nieko nevertus, kad dar ryškiau suspindėtų Jo meilės galia¹¹.

Būti kaip Marija

Mūsų Motina – atsiliepimo į Dievo malonę pavyzdys. Jeigu apmąstysime Jos gyvenimą, Viešpats suteiks šviesos ir gebėjimo sudievinti savo kasdienę būtį. Mes, krikščionys, galvojame apie Mergelę Mariją ne tik kasmet švęsdami Dievo Motinos šventes, bet ir daugybę kartų per dieną. Jei išnaudosime tas akimirkas įsivaizduodami, kaip Ji atliktų mūsų dirbamą darbą, pamažu išmoktume sekti Jos pavyzdžiu ir galų gale taptume į ją panašūs, kaip vaikai supanašėja su savo motina.

Pirmiausia turime mylėti Jos meile. Meilė – ne tik jausmas. Ji turi atsiskleisti žodžiais ir svarbiausia – darbais. Mergelė Marija ne tik pasakė fiat, bet ir visu gyvenimu patvirtino šį nepajudinamą sprendimą. Turime taip pat elgtis. Kai mus apima Dievo meilė ir atsiveria Jo valia, turime įsipareigoti būti ištikimi, atkaklūs ir šią ištikimybę patvirtinti savo elgesiu. Nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“¹²

Turime mokytis ir žmogiškojo, ir antgamtiškojo Mergelės subtilumo. Išgelbėjimo istorijoje Ji – privilegijuotas kūrinys, nes joje „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“¹³. Ji buvo subtili liudytoja, pati išlikusi nepastebėta. Jai nereikėjo pagyrų, nes ji nesiekė asmeninės šlovės. Marija dalyvauja savo Sūnaus vaikystės slėpiniuose – žmogiškai žvelgiant, įprastuose įvykiuose. Prisiartinus didžiųjų stebuklų metui ir liaudžiai džiūgaujant, Marija pasitraukia. Ji tarsi pradingsta. Jeruzalėje, kai ant asilaičio jojantis Kristus skelbiamas karaliumi, Marijos nėra šalia. Bet Ji vėl pasirodo prie kryžiaus, kada visi kiti išsilaksto. Toks elgesys, pačiai Marijai net nesiekiant, savaime atskleidžia Jos dvasios didybę, gelmę ir šventumą.

Mokykimės iš Jos klusnumo Dievui. Tai pavyzdys, suderinantis priklausomybę ir viešpatavimą. Marijos elgesys skiriasi nuo tų paikų mergaičių, klausančių, bet negalvojančių, elgesio. Marija visada dėmesingai klauso, ko nori Dievas, Ji apmąsto tai, kas neaišku, klausia, ko nežino. O po to visiškai atsiduoda į Dievo rankas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“¹⁴ Matote, koks stebuklas? Švenčiausioji Marija, mūsų mokytoja, moko, kad paklusnumas Dievui visiškai nereiškia žeminančio vergavimo, varžančio mūsų sąžinę. Priešingai – paklusnumas padeda atsiskleisti „Dievo vaikų garbės laisvei“¹⁵.

Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“

Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!

Krikščioniškasis džiaugsmas

Vėl grįšime prie Bažnyčios siūlomos temos: Marija paimama į dangų su kūnu ir siela. Angelai džiūgauja. Taip pat džiūgauja Mergelės skaistusis sužadėtinis – šventasis Juozapas, Jos laukęs Rojuje. Bet grįžkime į Žemę. Tikėjimas moko, jog čia, žemėje, tesame piligrimai, keleiviai. Joje nestigs aukojimosi, skausmo ir netekčių. Ir drauge šis mūsų kelias privalo visada būti džiugus.

„Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“²⁸, nes juk kitaip negalima Jam tarnauti. „Dievas myli linksmą davėją“²⁹, – tą, kuris visiškai atsiduoda džiaugsmingai aukodamasis, nes nėra ir negali būti jokio liūdesį pateisinančio motyvo.

Greičiausiai pagalvosite, kad toks viltingas pakilumas yra perdėtas, nes kiekvienas žmogus jaučia savo trūkumus ir išgyvena pralaimėjęs, kiekvienas patiria skausmą, nuovargį, nedėkingumą ir galbūt neapykantą. Kaipgi galėtume mes, krikščionys, būdami paprasti žmonės, išsivaduoti iš šios žmogiškai įprastos prigimtinės būklės?

Būtų naivu neigti nuolatinius skausmo ir nevilties, liūdesio ir vienatvės potyrius šioje žemiškoje kelionėje. Tikėjimu tvirtai suvokiame, kad visi jie – nėra atsitiktiniai, kad kūrinija nėra pašaukta sunaikinti savo pačios laimės troškimo. Tikėjimas moko, kad visa turi dievišką prasmę, nes pašaukimas veda mus į Tėvo namus. Krikščionio gyvenimas suprantamas antgamtiškai, todėl tai nesupaprastina sudėtingos žmogiškosios tikrovės, bet tik patvirtina, kad šis sudėtingumas gali ir turi būti persmelktas Dievo meilės, siejančios gyvenimą žemėje su būsimu gyvenimu Amžinojoje Tėvynėje.

Mūsų Motinos dangun ėmimo šventė atskleidžia šios džiaugsmingos vilties tikrovę. Vis dar esame piligrimai, bet mūsų Motina nuėjo pirma ir jau rodo mums kelio pabaigą. Ji mums kartoja, kad įmanoma pasiekti tikslą. Jeigu būsime ištikimi, būtinai jį pasieksime. Švenčiausioji Mergelė – ne tik pavyzdys, bet ir krikščionių pagalba. Girdėdama mūsų prašymą Monstra te esse Matrem³⁰ – „Parodyk, kad esi mūsų Motina“, Ji tiesiog negali savo vaikų neapgaubti motiniška globa.

Džiaugsmas yra krikščioniškasis gėris. Jis pranyksta tik tada, kai žmogus įžeidžia Dievą, nes nuodėmė – egoizmo vaisius, o egoizmas – liūdesio priežastis. Bet net ir tokiu atveju dvasios gelmėje išlieka džiaugsmas, nes žinome, jog Dievas ir Jo Motina niekada nenusisuka nuo žmonių. Jeigu gailimės, jeigu iš mūsų širdies išsiveržia sielvartas dėl nuodėmių, jeigu apsivalome šventu Atgailos sakramentu, Dievas ateina mūsų pasitikti ir atleidžia. Tada liūdesys pradingsta. Labai teisinga „linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“³¹

Šiais žodžiais baigiasi įstabus palyginimas apie sūnų palaidūną, apie kurį niekada nepailsime mąstyti. „Štai eina tavęs pasitikti Tėvas, Jis priglaus galvą prie tavo peties, pabučiuos tave, taip parodydamas tau meilę ir švelnumą, įsakys paduoti tau drabužį, žiedą ir apavą. Tu dar tebebijai priekaištų, o Jis jau sugrąžina tavąjį orumą; bijai bausmės, o Jis tave pabučiuoja; bijai pasmerkimo, o Jis rengia tau puotą.“³²

Dievo meilė yra nenusakoma. Jeigu Jis taip bendrauja su savo įžeidėju, tai kaip Jis pagerbia savo Motiną, Virgo fidelis – Nekaltąją, visada ištikimą Švenčiausiąją Mergelę?

Jeigu Dievo meilė tokia didžiulė menkos ir dažnai išdavikiškos širdies žmogui, tai kas vyksta Marijos Širdyje, niekada nė trupučio nepasipriešinusiai Dievo valiai?

Pažvelkite, kaip šios šventės liturgija patvirtina tai, kad žmogiškuoju protu neįmanoma suvokti begalinio Viešpaties gailestingumo. Liturgija gailestingumą ne tiek paaiškina, kiek jį, žadindama vaizduotę, apdainuoja, kad kiekvienas imtų entuziastingai šlovinti Dievą. Net ir mūsų garbinimas visada bus ribotas: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.³³ Karalius geis tavo gražumo. Persmelkta grožiu įeina karaliaus duktė; jos apdarai išmegzti auksu!“³⁴

Liturgija baigiama Marijos žodžiais, kuriuose didžiausias nuolankumas dera su didžiausia šlove: „Palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis.“³⁵

Cor Mariae Dulcissimum, iter para tutum. – Saldžiausioji Marijos Širdie, suteik mums stiprybės ir saugumo žemiškame kelyje: pati tapk keliu, nes žinai trumpiausią kelią, per tavo meilę vedantį į Jėzaus Kristaus meilę.