Vidinė kova

Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.

Kova – meilės ir teisingumo įsipareigojimas

Argi nesenamadiška šitaip svarstyti? Ar, įvilkus į šiuolaikinę, pseudomoksliniais terminais pagrįstą kalbą, tai nėra tik bandymas pridengti asmeninius trūkumus? Argi žmonės nėra nebyliai susitarę, kad tikrai vertingi yra kiti dalykai: pinigai, už kuriuos galima viską nusipirkti; įtaka, nors ir laikina; apsukrumas, leidžiantis visada pasinaudoti kitais; tariamoji branda, vadinama „suaugusiojo“ būsena, pranokstančia tai, kas šventa?

Nesu ir niekada nebuvau pesimistas, nes tikėjimas mane moko, kad Kristus nugalėjo kartą ir visiems laikams. Kaip savo pergalės užstatą Jis paliko mums įsakymą ir kartu įpareigojo kovoti. Mes, krikščionys, savo noru prisiėmėme šį meilės įsipareigojimą, atsakydami į dieviškosios malonės pašaukimą. Ši pareiga ragina mus atkakliai kovoti, nes suvokiame, jog esame tokie pat silpni, kaip ir kiti žmonės. Tačiau negalime pamiršti, kad, jeigu taikysime savo turimas priemones, tapsime pasaulio druska, šviesa ir raugu, būsime Dievo paguoda.

Mūsų valingas apsisprendimas Meilei kartu yra ir įsipareigojimas teisingumui. Šios bendros visų krikščionių pareigos vykdymas yra tarsi nuolatinis mūšis. Visa Bažnyčios tradicija apibūdina krikščionis kaip milites Christi – Kristaus karius. Tai kariai, nuolat kovojantys su savo blogais polinkiais, kariai, nešantys ramybę pasauliui, kuriame stokojama antgamtinio požiūrio ir dėl praktinio naivumo visai nenorima klausytis tokių kariškų kalbų. Tokia išankstinė pasaulio nuostata verčia manyti, kad, laikydami save milites Christi, būsime gundomi tikėjimą panaudoti laikiniems tikslams, galbūt prievartauti mažas ir izoliuotas grupeles. Šitoks liūdnas supaprastinimas yra visiškai nelogiškas ir dažnai rodo vien bailumą bei patogumų ieškojimą.

Nėra nieko svetimesnio krikščioniškam tikėjimui kaip fanatizmas – ši keista šventumo ir bedievystės sąjunga – kad ir kokį pavidalą ji beįgautų. Toks pavojus neegzistuotų, jeigu savo kovą suprastume taip, kaip mus mokė Kristus: kiekvienas turi kovoti su savimi, nuolat atnaujinti pastangas vis labiau mylėti Dievą, vengti egoizmo, tarnauti visiems žmonėms. Neigti šią kovą, kad ir kuo tai pateisintum, reikštų pasiduoti dar net nepradėjus kovoti. Tuomet siela be tikėjimo yra sugniuždyta, niekingų malonumų šen bei ten blaškoma.

Dvasinis mūšis Dievo ir visų tikėjimo brolių akivaizdoje – tai buvimo krikščionimi būdas. Vadinasi, kas nekovoja, išduoda Jėzų Kristų ir visą Jo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.

Vidinė kova

„Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“⁹, – sako mums šventasis Paulius. Krikščionio gyvenimas yra kova, karas, gražus taikingas karas, visiškai kitoks negu žmogiškoji karyba, kylanti iš susiskaldymo, o neretai ir iš neapykantos. Dievo vaikų karas – tai karas su savo egoizmu. Jis pagrįstas vienybe ir meile. „Vis dėlto, gyvendami kūne mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą.“¹⁰ Tai atkakli kova su išdidumu, su polinkiu daryti bloga ir su išpuikimu teisiant kitus.

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Žinau, kad, užsiminę apie kovą, tuoj prisimename savo silpnybes, numatome būsimus nuosmukius bei klaidas. Dievas tai supranta. Kai žygiuoji keliu, neįmanoma nesukelti dulkių. Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Šventosios kunigystės sakramentu Dievas mūsų Tėvas kai kuriems ištikimiesiems suteikė galimybę nauju ir iš esmės neapibūdinamu Šventosios Dvasios patepimu įgyti neišdildomą sielos žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, kad jie galėtų veikti paties Jėzaus Kristaus, kaip savo Mistinio Kūno Galvos, vardu¹⁵. Šita tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės ne tiek laipsniu, kiek savo esme¹⁶. Pašventinti dvasininkai, pažymėti šia tarnaujamąja kunigyste, gali konsekruoti Kristaus Kūną ir Kraują, atnašauti Dievui Šventąją Auką, Atgailos sakramentu atleisti nuodėmes ir atlikti ganytojų misiją, mokydami tautas in iis quae sunt ad Deum¹⁷ – visko, kas susiję su Dievu, ir nieko daugiau.

Dėl to kunigas turi būti tik Dievo žmogus, atmetantis bet kokį troškimą būti pabrėžtinai svarbiu asmeniu tose srityse, kuriose kunigas nėra labai reikalingas. Kunigas nėra nei psichologas, nei sociologas, nei antropologas. Jis yra kitas Kristus, pats Kristus, kuris turi rūpintis savo brolių ir seserų sielomis. Būtų liūdna, jeigu kunigas manytųsi esąs dogmatinės ar moralinės teologijos ekspertas, bet remtųsi žiniomis žemiškųjų mokslų, kuriuos, jei jis tikrai yra atsidavęs ganytojo darbui, turėtų išmanyti tik mėgėjiškai. Antraip šitai rodytų lyg ir dvigubą – ir žmogiškų, ir teologinių mokslų – neišmanymą, net jei išmintingas jo tonas ir sugebėtų apgauti keletą naivių klausytojų ar skaitytojų.

Ne paslaptis, kad šiandien kai kurie dvasininkai, rodos, norėtų įkurti naują Bažnyčią. Šitaip elgdamiesi jie išduotų Kristų, nes kertinį dvasinį tikslą išgelbėti kiekvieną sielą pakeistų laikinais tikslais. Jeigu jie neatsispirtų šiai pagundai, tai nebevykdytų savo šventos misijos ir prarastų žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Be to, šitai nuniokotų Bažnyčią iš vidaus. Dar daugiau, neleistinai kišdamiesi į politinę krikščionių ir kitų žmonių laisvę, jie tik sėtų sumaištį visuomenėje ir darytųsi pavojingi. Kunigystė yra antgamtinio tarnavimo savo tikėjimo broliams sakramentas, o kai kurie, regis, mėgina paversti ją žemišku naujo despotizmo įrankiu.

Toliau mąstykime apie sakramentų stebuklą. Ligonių patepimu, dar vadinamu Paskutiniuoju patepimu, meilingai parengiama kelionei, kuri pasibaigs Tėvo namuose. O per Šventąją Eucharistiją – prabangaus dieviškojo dosnumo sakramentą, jeigu šitaip galime jį pavadinti, Dievas mums teikia ne tik savo malonę, bet ir pats save – Jėzų Kristų, kuris šiame sakramente su savo Kūnu, Siela, Krauju ir dieviškumu iš tikro yra ne tik per šventąsias Mišias, bet pasilieka visada.

Pamąstykime apie kunigo atsakomybę užtikrinti dieviškųjų Sakramentų veikimą visiems krikščionims. Dievo malonė ateina į pagalbą kiekvienai sielai, nes to asmeniškai ir konkrečiai reikia kiekvienam žmogui. Negalima su sielomis elgtis kaip su beveide minia! Nedera įžeidinėti žmogiško ir Dievo vaikų orumo, nesuteikiant pagalbos kiekvienam asmeniškai, nuolankiai nesuvokiant, jog kunigas tėra įrankis ir Kristaus meilės laidininkas. Juk kiekviena siela yra stebuklingas lobis, o kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas yra vertas viso išlieto Kristaus kraujo.

Anksčiau kalbėjome apie kovą. O norint gerai kovoti reikia treniruočių, tinkamo maisto, skubios medicininės pagalbos ligos, sumušimo ar sužeidimo atveju. Sakramentai yra pagrindinis Bažnyčios gydymas. Tai nėra prabanga. Jeigu savanoriškai jų atsisakome, neįmanoma žengti nė žingsnio sekant Jėzaus Kristaus keliu. Mums jų reikia kaip oro kvėpuoti, kaip pulsuojančio kraujo ir šviesos, kad suprastume, ko kiekvieną akimirką iš mūsų nori Viešpats.

Krikščioniškas asketizmas reikalauja tvirtumo. Ir tokio tvirtumo gaunama iš Kūrėjo. Mes esame tamsa, o Jis – spindinti šviesa. Mes esame išglebimas, o Dievas – gera sveikata. Mes esame skurdas, o Jis – begalinis turtas. Mes esame silpnybė, o Jis mus stiprina ir palaiko, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁸– juk visada, mano Dieve, Tu esi mūsų stiprybė. Nėra žemėje jokios jėgos, galinčios sustabdyti besiveržiantį atperkantįjį Kristaus Kraują. Bet žmogiškas ribotumas gali taip užtemdyti akis, kad nebepastebėsime Dievo didybės. Todėl visiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurių pareiga yra dvasiškai vadovauti, t. y. patarnauti, Dievo Tautai, tenka didžiulė atsakomybė neužtverti malonės šaltinių, nesigėdyti Kristaus Kryžiaus.

Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.

Dabar ir visados

Verbų sekmadienio liturgija į krikščionių lūpas įspaudžia šiuos giesmės žodžius: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius.“²¹ Kas užsisklendžia savo egoizmo citadelėje, neįžengs į mūšio lauką. Tačiau tada, kai toks žmogus atkels savo tvirtovės vartus ir įsileis taikos Karalių, tada drauge su Juo galės stoti į mūšį prieš akis temdančią ir sąžinę stingdančią menkystę.

„Atsiverkite, didieji vartai!“ Šis reikalavimas kovoti krikščionims nėra naujas. Tai nuolatinis reikalavimas. Jeigu nekovosime – nelaimėsime, o jeigu nelaimėsime – nepasieksime taikos. Be ramybės žmogaus džiaugsmas bus iliuzinis, apsimestinis ir bevaisis. Jis neskatins padėti žmonėms, nepasireikš meilės ir teisingumo darbais, nepuoselės atleidimo bei gailestingumo, o pats žmogus neįstengs tarnauti Dievui.

Šiandien, pasižvalgius tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje, aukštesniuose ir žemesniuose sluoksniuose, susidaro įspūdis, jog daug kas pamiršo kovą, atsisakė grumtis su savo ydomis, visiškai pasidavė sielą menkinančiai vergijai. Toks pavojus nuolat tyko visų krikščionių.

Štai kodėl privalome atkakliai maldauti Švenčiausiosios Trejybės pasigailėjimo visiems. Taip kalbėdamas abejoju, ar verta remtis Dievo teisingumu. Apeliuoju į Jo malonę, į Jo gailestingumą, meldžiu, kad Jis matytų ne mūsų nuodėmes, bet greičiau nuopelnus Kristaus ir Jo švenčiausiosios Motinos, kuri yra taip pat ir mūsų Motina, ir patriarcho šventojo Juozapo, Jėzaus tėvo žemėje, ir visų šventųjų.

Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“²² Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos.

Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, iš krikščionių laukiama didvyriškumo. Didvyriškumo, žinoma, jeigu prireiktų, didžioje kovoje. Bet dažniau tokio didvyriškumo, kuris pasireiškia nedideliuose kasdieniuose gyvenimo mūšiuose. Kai kasdien, rodos, dėl nereikšmingų dalykų be atvangos ir su meile kaunamasi, visada šalia savo vaikų kaip mylintis ganytojas yra Dievas: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, <...> savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų“.²³