Jėzui iš Nazareto, Žydų Karaliui, parengtas pergalės sostas. Nei tu, nei aš nematome, kaip Jisai, kalamas vinimis, trūkčioja iš skausmo: kęsdamas, kiek tik galima iškęsti, Jis ištiesia rankas kaip amžinasis Kunigas.

Kareiviai pasiima Jo šventus drabužius ir padalija į keturias dalis. Nenorėdami suplėšyti tunikos, meta burtą, kam ji atiteks. Ir štai dar kartą išsipildo Raštai: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą (Jn 19, 23–24).

Dabar Jis pakeltas... Ir arti prie savo Sūnaus, Kryžiaus papėdėje, stovi Švenčiausioji Marija… Ir Kleopo žmona Marija, ir Marija Magdalietė. Ir Jonas, mylimasis Jo mokinys. Ecce Mater tua: Štai tavo motina. Jis atiduoda savo Motiną mums, kad Ji būtų mūsų Motina.

Prieš tai jie davė Jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet paragavęs Jis jo negėrė (Mt 27, 34).

Dabar trokšta... meilės, sielų.

Consummatum est: Atlikta! (Jn 19, 30)

Paikas vaike, žiūrėk: visa tai... kentėjo Jis dėl tavęs... ir dėl manęs. Ar gali neverkti?