Mūsų Viešpats buvo pasakęs: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų (Apd 2, 1–3).

Kupini Šventosios Dvasios, lyg apsvaigę, buvo apaštalai (Apd 2, 13).

Tada Petras, apsuptas Vienuolikos, pakėlęs balsą, prabilo. Mes, daugelio tautų žmonės, girdime jį. Girdime kiekvienas savo kalba. Tu ir aš – mūsų kalba. Jis kalba mums apie Kristų Jėzų ir apie Šventąją Dvasią, ir apie Tėvą.

Petro neužmuša akmenimis ir neįmeta į kalėjimą: iš tų, kurie jį girdėjo, trys tūkstančiai atsiverčia ir yra pakrikštijami.

Tu ir aš, pagelbėję apaštalams krikštyti, dėkojame Dievui Tėvui už Jo Sūnų Jėzų ir taip pat jaučiamės lyg apsvaigę Šventąja Dvasia.