„Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2).

Jėzau, matyti Tave, kalbėtis su Tavimi! Ir pasilikti šitaip, kontempliuojant Tave, pasinėrus tavo grožio begalybėje ir niekada, niekada nesiliauti Tave kontempliuoti! Ak, Kristau, jei galėtume Tave matyti?! Kas pažvelgęs į Tave liktų nesužeistas meilės Tau?!

„Ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ (Mt 17, 5).

Mūsų Viešpatie, štai mes, pasirengę klausyti visa, ką tik norėtum mums pasakyti. Kalbėk mums; esame pasirengę išgirsti tavo balsą. Lai tavo žodis, nugrimzdęs į mūsų sielą [...], įžiebs mūsų valią, kad uoliai imtume Tau tarnauti.

Vultum tuum, Domine requiram (Ps 26[27], 8), ieškosiu, Viešpatie, tavo veido. Man džiugu užsimerkti ir galvoti, jog ateis laikas, kai Dievas panorės, kada aš galėčiau regėti Jį, ne „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu… o … akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Taip, „visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 41[42], 3).

Šaltiniai: Pamokslų užrašai, 1937 m. birželio 4 d. „Augti viduje“, E pluribus Unum [lot. Iš daugelio į viena]; Pamokslų užrašai, 1937 m. liepos 25 d., „Augti viduje“, Garstyčios grūdelis; Pamokslų užrašai, 1973 m. gruodžio 25 d., „Augti viduje“, Džiaugsmas tarnauti Dievui.