„Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, nes senosios apeigos ir senieji begalinio Dievo gailestingumo žmonijai ženklai turėjo greitai išsipildyti. Vėrėsi kelias į naują aušrą – į naujas Velykas. Naktį buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengiant Prisikėlimo rytui.

Jėzus pasiliko Eucharistijoje iš meilės... dėl tavęs.

– Pasiliko žinodamas, kaip Jį priims žmonės... ir kaip Jį priimi tu.

– Pasiliko, kad Jį valgytum, kad Jį lankytum ir pasakotum savo reikalus, ir bendraudamas su Juo maldoje šalia Tabernakulio bei priimdamas Sakramentą, kasdien vis labiau įsimylėtum ir padarytum, kad kitos sielos – daug jų! – eitų tuo pačiu keliu.

Gerasis vaike: pažiūrėk, kaip visi pasaulio įsimylėjėliai bučiuoja gėles, laiškus – viską, kas primena tuos, kuriuos jie myli!

– O tu ar kada galėsi pamiršti, jog visada turi šalia savęs... Jį! Ar gali pamiršti... jog gali Jį valgyti?

Viešpatie, padėk, kad jau nebegrįžčiau skraidyti pažeme! Tegu mane visada apšviečia dieviškosios Saulės – Kristaus – spinduliai Eucharistijoje! Tegu nenutrūksta mano skrydis, kol rasiu atilsį Tavo Širdyje!

Šaltiniai: Kristus eina pro šalį, 155; Kalvė, 887; Kalvė, 305; Kalvė, 39.