Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą. O Petras užmigo. Užmigo ir kiti apaštalai. Ir tu, mano mažasis drauge, užmigai… ir aš buvau dar vienas miegalius Petras.

Jėzus, vienišas ir nuliūdęs, kenčia ir vilgo žemę savo krauju.

Klūpodamas ant kietos žemės, Jis ištvermingai meldžiasi... Jis verkia už tave... ir už mane. Jį slėgte slegia žmonių nuodėmių sunkybė.

Pater, si vis, transfer calicem istum a me: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę iš manęs, tačiau tebūna ne mano, sed tua fiat, bet tavo valia! (Lk 22, 42)

Jį paguodžia angelas, nusileidęs iš dangaus. Jėzus, apimtas mirtino sielvarto, toliau meldžiasi prolixius: dar karščiau... Jis ateina pas mus, miegančius. „Kelkitės ir melskitės, – kartoja Jis mums, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ (Lk 22,46).

Išdaviko Judo pabučiavimas. Petro kalavijas blyksteli tamsoje. Jėzus taria: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais" (Mk 14, 48).

Mes bailiai: nors esame pabudę ir meldžiamės, bet sekame Jį tik iš tolo. Melskimės… Melskimės…