Poncijus Pilotas sako: „Jūsų papročiu turiu paleisti vieną kalinį Velykoms. Katrą norite, kad išlaisvinčiau: Barabą – plėšiką, įkalintą su kitais už žmogžudystę, ar Jėzų?“ (Mt 27, 17). Minia, sukurstyta savo vadų, šaukia: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ (Lk 23, 18).

Pilotas vėl sako: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ (Mt 27, 22) – Crucifige eum! – „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14).

Pilotas sako jiems trečiąkart: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti“ (Lk 23, 22).

Minia šaukia dar garsiau: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14). Ir Pilotas, norėdamas įsiteikti miniai, paleidžia Barabą ir liepia nuplakdinti Jėzų.

Jis pririštas prie stulpo. Visas žaizdotas. Bizūnas garsiai čaižo sužalotą Jo kūną, nekaltą Jo kūną, kuris kenčia už tavo nuodėmingą kūną. Vis daugiau kirčių. Vis daugiau įtūžio. Vis daugiau ir daugiau... Pasiekta žmogaus žiaurumo riba.

Galiausiai, patys nuilsę, jie atriša Jėzų. Ir Kristaus kūnas, kančios nukamuotas, susmunka leisgyvis, lyg sutraiškytas.

Tu ir aš neįstengiame nė žodžio pratarti. Ir nereikia... Pažvelk į Jį, įsižiūrėk... neskubėdamas. Po to... ar dar gali bijoti atgailos?