Mūsų Karaliaus troškimas kentėti visiškai patenkintas! Jie veda mano Viešpatį į rūmų kiemą ir čionai sukviečia visą kuopą (Mk 15, 16). Nuožmūs kareiviai apnuogino tyriausią Jo kūną. Jie užmeta ant Jėzaus seną purviną purpurinį skudurą. Vietoj skeptro Jam į dešinę ranką bruka nendrę.

Erškėčių vainikas, spygliais susmigęs į galvą, padaro Jį patyčių karaliumi... Ave Rex Iudaeorum: Sveikas, žydų karaliau! (Mk 15, 18) Pasipylę smūgiai sužeidžia Jo galvą. Jie muša Jį per veidą... ir spjaudo ant Jo.

Erškėčiais vainikuotas ir purpuriniais skarmalais aprengtas, Jėzus parodomas žydų miniai: Ecce Homo! – Štai žmogus! Vyriausieji kunigai ir jų tarnai vėl ima šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ (Jn 19, 5-6)

Tu ir aš... ar nevainikavome Jo dar kartą erškėčiais, ar nemušėme per veidą, ar nespjaudėme ant Jo?

Daugiau niekada, Jėzau, niekada... Tvirtas konkretus pasiryžimas užbaigia šią dešimtį Sveika, Marija.