Džiaugsmingosios paslaptys

Neužmiršk, mano drauge, kad mes esame vaikai. Mergelė švelniu Marijos vardu paskendusi maldoje.

Tuose namuose tu esi kas nori: draugas, tarnas, smalsuolis, kaimynas... Dabar aš nedrįstu niekuo būti. Slepiuosi už tavęs ir apstulbęs žiūriu, kas vyksta:

Arkangelas skelbia savo žinią... Quomodo fiet istud, quoniam virum non cognosco? – Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro? (Lk 1, 34)

Mūsų Motinos balsas, kita vertus, man primena visus žmonių netyrumus... ir mano.

Ir kaip aš nekenčiu tų gėdingų žemės menkybių... Kokie pasiryžimai!

Fiat mihi secundum verbum tuum: Tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38).

Sulig šiais užburiančiais Mergelės žodžiais Žodis tapo kūnu.

Pirmoji paslaptis baigiasi... Dar spėju tarti savo Dievui pirmiau negu bet kuris mirtingasis: „Jėzau, myliu Tave".

Dabar, mano mažasis drauge, jau pats žinai, ką daryti. Džiugiai palydėk Juozapą ir Šventąją Mariją... ir išgirsi apie Dovydo namų tradicijas.

Išgirsi apie Elzbietą ir Zachariją, būsi sugraudintas Juozapo skaisčios meilės, ir tavo širdis smarkiau suplazdės kaskart, kai išgirsi minint Kūdikį, kuris gims Betliejuje.

Skubame kalnų link, į Judo giminės miestą (Lk 1, 39).

Atvykstame. Tai namai, kur gims Jonas Krikštytojas. Dėkinga Elzbieta sušunka savo Išganytojo Motinai: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane? (Lk 1, 42–43)

Negimęs Krikštytojas šokteli įsčiose... (Lk 1, 41). Marijos nuolankumas išsilieja Jos Magnificat… Ir tu, ir aš, kurie esame – buvome – išpuikę, pasižadame būti nuolankūs.

Imperatorius Augustas išleido įsaką surašyti visus valstybės gyventojus. Todėl visi turi eiti į savo protėvių miestą. Kadangi Juozapas yra iš Dovydo namų ir giminės, jis eina su Mergele Marija iš Nazareto į Judėjos miestą, vadinamą Betliejumi (Lk 2, 1-5).

Ir Betliejuje gimsta mūsų Dievas – Jėzus Kristus! Užeigoje nėra vietos: Jis gimsta tvartelyje. Jo motina suvysto Jį vystyklais ir paguldo ėdžiose (Lk 2,7).

Šaltis. Neturtas... Aš esu mažas Juozapo tarnas. Koks geras Juozapas! Jis elgiasi su manim kaip tėvas su sūnum. Net leidžia imti Kūdikį į rankas ir valandų valandas sakyti Jam meilius ir ugningus žodžius!

Ir aš Jį bučiuoju – bučiuok ir tu! – supu, giedu Jam ir vadinu Karaliumi, Meile, savo Dievu, savo Vieninteliu, savo Viskuo!.. Koks gražus Kūdikis... ir kokia trumpa Rožinio paslaptis!

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Kūdikį reikia nešti į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (Lk 2, 22). Ir šįkart tai tu, mano drauge, neši narvelį su balandžiais (Lk 2, 24). Matai? Jinai – Nekalčiausioji! – paklūsta Įstatymui, lyg būtų sutepta.

Ar šis pavyzdys tavęs, paikas vaike, nemoko vykdyti šventojo Dievo Įstatymo, kad ir kokios reikėtų asmeninės aukos?

Apsivalyti! Tau ir man, aišku, reikia apsivalyti! Atgailauti, bet dar labiau negu atgailos reikia Meilės. Meilės, kuri sunaikintų mūsų sielos netyrumą ir it ugnis dieviškomis liepsnomis uždegtų menkas mūsų širdis.

Teisus ir dievobaimingas žmogus, atėjęs į šventyklą vedamas Šventosios Dvasios (jam buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol savo akimis nepamatysiąs Kristaus), ima Mesiją į rankas ir sako: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 25-30).

Kur Jézus? Kur Vaikelis, mano Motin! Kur Jis?

Marija verkia. Veltui tu ir aš lakstome nuo vieno žmonių būrio prie kito, nuo karavano prie karavano: niekas Jo nematė. Juozapas, tramdęsis, kad nepravirktų, irgi verkia. Verki ir tu... Ir aš...

Kadangi esu menkas neišauklėtas tarnas, aš raudote raudu ir šaukiuosi dangaus ir žemės… už tuos kartus, kai per savo paties kaltę prarasdavau Jį ir neverkdavau.

Jėzau, o kad aš niekada nebeprarasčiau Tavęs!..Taigi mus sieja nelaimė ir skausmas, kaip siejo nuodėmė. Ir iš mūsų širdies gelmių kyla didžio gailesčio aimana ir karšti žodžiai, kurių jokia plunksna negali, neturi užrašyti.

Ir mūsų, paguostų džiaugsmo radus Jėzų, besikalbantį su Izraelio mokytojais (Lk 2, 46), – tris dienas Jis buvo dingęs! - tavo ir mano sieloje liks giliai įsirėžusi pareiga palikti namiškius, kad tarnautume Dangiškajam Tėvui.