Autoriaus pratarmė

Šios eilutės rašomos ne moterytėms. Jos rašomos tvirtiems vyrams, vyrams galiūnams, kurie, be abejo, yra kėlę savo širdį Dievop, šaukdamiesi Jo psalmininko žodžiais: Notam fac mihi viam, in qua ambulem; quia ad te levavi animam meam: „Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, aš keliu į tave savo dvasią" (Ps 142, 8).

Tiems vyrams aš turiu pasakyti paslaptį, ir ji tikrai gali būti pradžia kelio, kuriuo Kristus nori matyti juos einant.

Mano drauge, jei trokšti būti didelis, pasidaryk mažas.

Kad būtum mažas, turi tikėti, kaip vaikai tiki, mylėti, kaip vaikai myli, atsiduoti, kaip vaikai atsiduoda, melstis, kaip vaikai meldžiasi.

Visa tai reikalinga, jei nori įgyvendinti, ką atskleisiu tau šiomis eilutėmis:

Pradžia kelio, kurio pabaiga – beprotiška meilė Jėzui, yra pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai. Nori mylėti Švenčiausiąją Mergelę? Tad bendrauk su Ja. Kaip? Gerai kalbėdamas Rožinį.

Bet kalbėdami Rožinį... kartojame vis tą patį. Vis tą patį? O žmonės, mylintys vienas kitą, argi nekartoja to paties? O gal Rožinis dėl to monotoniškas, kad, užuot taręs žodžius žmoniškai, tik vebleni, mintimis būdamas labai toli nuo Dievo? Be to, paklausyk: prieš kiekvieną dešimtį Sveika, Marija nurodoma, kokią paslaptį reikia apmąstyti. O tu... ar esi kada nors apmąstęs šias paslaptis?

Pasidaryk mažas. Eik su manimi, ir - tai svarbiausia, ką noriu tau atskleisti – gyvensime Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimą.

Kiekvieną dieną mes kaip nors naujai jiems pasitarnausime. Išgirsime jų šeimą šnekantis. Regėsime Mesiją augant. Stebėsimės trisdešimčia slėpiningų Jo gyvenimo metų... Dalyvausim Jo kančioje ir mirtyje... Mus apstulbins Jo prisikėlimo šlovė... Žodžiu, beprotiškai pamilę (nes nėra kitos meilės, tik Meilė), apmąstysime visą Jėzaus gyvenimą, kiekvieną jo akimirką.