Skausmingosios paslaptys

Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą. O Petras užmigo. Užmigo ir kiti apaštalai. Ir tu, mano mažasis drauge, užmigai… ir aš buvau dar vienas miegalius Petras.

Jėzus, vienišas ir nuliūdęs, kenčia ir vilgo žemę savo krauju.

Klūpodamas ant kietos žemės, Jis ištvermingai meldžiasi... Jis verkia už tave... ir už mane. Jį slėgte slegia žmonių nuodėmių sunkybė.

Pater, si vis, transfer calicem istum a me: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę iš manęs, tačiau tebūna ne mano, sed tua fiat, bet tavo valia! (Lk 22, 42)

Jį paguodžia angelas, nusileidęs iš dangaus. Jėzus, apimtas mirtino sielvarto, toliau meldžiasi prolixius: dar karščiau... Jis ateina pas mus, miegančius. „Kelkitės ir melskitės, – kartoja Jis mums, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ (Lk 22,46).

Išdaviko Judo pabučiavimas. Petro kalavijas blyksteli tamsoje. Jėzus taria: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais" (Mk 14, 48).

Mes bailiai: nors esame pabudę ir meldžiamės, bet sekame Jį tik iš tolo. Melskimės… Melskimės…

Poncijus Pilotas sako: „Jūsų papročiu turiu paleisti vieną kalinį Velykoms. Katrą norite, kad išlaisvinčiau: Barabą – plėšiką, įkalintą su kitais už žmogžudystę, ar Jėzų?“ (Mt 27, 17). Minia, sukurstyta savo vadų, šaukia: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ (Lk 23, 18).

Pilotas vėl sako: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ (Mt 27, 22) – Crucifige eum! – „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14).

Pilotas sako jiems trečiąkart: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti“ (Lk 23, 22).

Minia šaukia dar garsiau: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14). Ir Pilotas, norėdamas įsiteikti miniai, paleidžia Barabą ir liepia nuplakdinti Jėzų.

Jis pririštas prie stulpo. Visas žaizdotas. Bizūnas garsiai čaižo sužalotą Jo kūną, nekaltą Jo kūną, kuris kenčia už tavo nuodėmingą kūną. Vis daugiau kirčių. Vis daugiau įtūžio. Vis daugiau ir daugiau... Pasiekta žmogaus žiaurumo riba.

Galiausiai, patys nuilsę, jie atriša Jėzų. Ir Kristaus kūnas, kančios nukamuotas, susmunka leisgyvis, lyg sutraiškytas.

Tu ir aš neįstengiame nė žodžio pratarti. Ir nereikia... Pažvelk į Jį, įsižiūrėk... neskubėdamas. Po to... ar dar gali bijoti atgailos?

Mūsų Karaliaus troškimas kentėti visiškai patenkintas! Jie veda mano Viešpatį į rūmų kiemą ir čionai sukviečia visą kuopą (Mk 15, 16). Nuožmūs kareiviai apnuogino tyriausią Jo kūną. Jie užmeta ant Jėzaus seną purviną purpurinį skudurą. Vietoj skeptro Jam į dešinę ranką bruka nendrę.

Erškėčių vainikas, spygliais susmigęs į galvą, padaro Jį patyčių karaliumi... Ave Rex Iudaeorum: Sveikas, žydų karaliau! (Mk 15, 18) Pasipylę smūgiai sužeidžia Jo galvą. Jie muša Jį per veidą... ir spjaudo ant Jo.

Erškėčiais vainikuotas ir purpuriniais skarmalais aprengtas, Jėzus parodomas žydų miniai: Ecce Homo! – Štai žmogus! Vyriausieji kunigai ir jų tarnai vėl ima šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ (Jn 19, 5-6)

Tu ir aš... ar nevainikavome Jo dar kartą erškėčiais, ar nemušėme per veidą, ar nespjaudėme ant Jo?

Daugiau niekada, Jėzau, niekada... Tvirtas konkretus pasiryžimas užbaigia šią dešimtį Sveika, Marija.

Su kryžiumi ant pečių Jėzus eina į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą (Jn 19, 17). Jie sulaiko tokį Simoną Kirenietį, grįžtantį iš laukų, ir uždeda jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų (Lk 23, 26).

Izaijo pranašystė (53, 12) išsipildė: Cum sceleratis reputatus est. – Jis buvo priskaitytas prie piktadarių, nes kartu su Juo vedami nužudyti dar du žmonės, kurie buvo plėšikai (Lk 23, 32).

Jei kas nori sekti paskui mane... Mažasis drauge, liūdna mums, išgyvenantiems mūsų Viešpaties Jėzaus kančią. Pažvelk, kaip meiliai Jis apkabina Kryžių. Mokykis iš Jo. Jėzus neša Kryžių dėl tavęs: tu... jį nešk dėl Jėzaus.

Bet nevilk Kryžiaus... nešk pakėlęs, nes tavo Kryžius, jei jį taip neši, bus ne bet koks Kryžius… Tai bus šventas Kryžius. Nenešk Kryžiaus su rezignacija. Rezignacija nėra kilnus žodis. Mylėk Kryžių. Jei tikrai jį mylėsi, tavo Kryžius bus Kryžius be Kryžiaus.

Ir tikrai kelyje kaip ir Jis susitiksi Mariją.

Jėzui iš Nazareto, Žydų Karaliui, parengtas pergalės sostas. Nei tu, nei aš nematome, kaip Jisai, kalamas vinimis, trūkčioja iš skausmo: kęsdamas, kiek tik galima iškęsti, Jis ištiesia rankas kaip amžinasis Kunigas.

Kareiviai pasiima Jo šventus drabužius ir padalija į keturias dalis. Nenorėdami suplėšyti tunikos, meta burtą, kam ji atiteks. Ir štai dar kartą išsipildo Raštai: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą (Jn 19, 23–24).

Dabar Jis pakeltas... Ir arti prie savo Sūnaus, Kryžiaus papėdėje, stovi Švenčiausioji Marija… Ir Kleopo žmona Marija, ir Marija Magdalietė. Ir Jonas, mylimasis Jo mokinys. Ecce Mater tua: Štai tavo motina. Jis atiduoda savo Motiną mums, kad Ji būtų mūsų Motina.

Prieš tai jie davė Jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet paragavęs Jis jo negėrė (Mt 27, 34).

Dabar trokšta... meilės, sielų.

Consummatum est: Atlikta! (Jn 19, 30)

Paikas vaike, žiūrėk: visa tai... kentėjo Jis dėl tavęs... ir dėl manęs. Ar gali neverkti?