Šlovingosios paslaptys

Šabo vakarui atėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų patepti Jėzaus kūną. Kitos dienos ankstų rytą, vos saulei patekėjus, jos ateina prie kapo (Mk 16, 1–2). Įėjusios vidun nustėrsta, nes neranda Viešpaties kūno. Jaunuolis baltais drabužiais joms sako: „Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus. Non est hic, surrexit enim sicut dixit: Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“. (Mt 28, 5)

Jis prisikėlė! Jėzus prisikėlė: Jo nėra kape. Gyvenimas stipresnis už mirtį.

Jis pasirodė savo Švenčiausiajai Motinai. Pasirodė Marijai Magdalietei, beprotiškai Jį pamilusiai. Ir Petrui, ir kitiems apaštalams. Ir tau, ir man, kurie esame Jo mokiniai ir dar beprotiškiau negu Marija Magdalietė Jį mylime. Kokių dalykų esame Jam pasakę!

Kad niekada nemirtume dėl nuodėmės, kad mūsų dvasinis prisikėlimas būtų amžinas. Ir baigdamas šią paslaptį, tu pabučiavai Jo kojų žaizdas... o aš dar drąsiau, kadangi dar vaikiškiau, prispaudžiau savo lūpas prie atverto Jo šono.

Dabar Mokytojas moko savo mokinius: Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir juos skiria savo gyvenimo ir stebuklų, savo kančios ir savo prisikėlimo šlovės liudytojais (Lk 24, 45 ir 48).

Paskui pakeliui į Betaniją juos palaimina. Ir laimindamas atsiskiria nuo jų ir pakyla į dangų (Lk 24, 51), kol debesis Jį paslepia nuo jų akių (Apd 1, 9).

Jėzus nuėjo pas Tėvą. Du angelai baltais drabužiais prisiartina prie mūsų ir sako: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite ir žiūrite į dangų?“ (Apd 1, 11)

Petras ir kiti grįžta į Jeruzalę – cum gaudio magno – didelio džiaugsmo kupini (Lk 24, 52).

Tikrai teisinga, kad visi angelai ir šventųjų minios garbina, šlovina ir aukština šventąjį Kristaus žmogiškumą.

Bet tu ir aš jaučiamės kaip našlaičiai: mums liūdna, ir mes einame pasiguosti Marijai.

Mūsų Viešpats buvo pasakęs: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų (Apd 2, 1–3).

Kupini Šventosios Dvasios, lyg apsvaigę, buvo apaštalai (Apd 2, 13).

Tada Petras, apsuptas Vienuolikos, pakėlęs balsą, prabilo. Mes, daugelio tautų žmonės, girdime jį. Girdime kiekvienas savo kalba. Tu ir aš – mūsų kalba. Jis kalba mums apie Kristų Jėzų ir apie Šventąją Dvasią, ir apie Tėvą.

Petro neužmuša akmenimis ir neįmeta į kalėjimą: iš tų, kurie jį girdėjo, trys tūkstančiai atsiverčia ir yra pakrikštijami.

Tu ir aš, pagelbėję apaštalams krikštyti, dėkojame Dievui Tėvui už Jo Sūnų Jėzų ir taip pat jaučiamės lyg apsvaigę Šventąja Dvasia.

Assumpta est Maria in coelum: gaudent angeli! – Dievas paėmė Mariją su kūnu ir siela į dangų, ir angelai džiaugiasi!

Taip gieda Bažnyčia. Ir mes su tuo džiūgavimo šauksmu pradedame šios Šventojo Rožinio paslapties apmąstymą.

Dievo Motina užmigo. Aplink Jos lovą dvylika apaštalų: vietoj Judo – Motiejus.

Ir mes visų branginama malone – taip pat esame prie Jos lovos.

Bet Jėzus nori turėti savo Motiną danguje su siela ir kūnu. Ir dangus suspindi visa savo grožybe svetingai pasitikdamas Dievo Motiną. Tu ir aš – mes juk esame tik vaikai – paimame puikaus mėlyno Švenčiausiosios Mergelės apsiausto kraštelį ir taip galime stebėti šį nuostabų vaizdą.

Švenčiausioji Trejybė priima ir apdovanoja visa garbe Dievo Dukrą, Motiną ir Sužadėtinę… Ir tokia nepaprasta Marijos didybė, kad net angelai klausia: „Kas gi Jinai?“

Tu esi visa graži, ir dėmės nėra tavyje. Tu esi aptvertas sodas, mano sese, mano Sužadėtine, aptvertas sodas, užantspauduotas šaltinis. Veni: coronaberis. – Ateik, būsi apvainikuota (Giesmių giesmė 4, 7; 12 ir 8).

Jei tu ir aš būtume galėję, taip pat būtume Ją padarę visos kūrinijos Karaliene ir Valdove. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas (Apr 12, 1). Marija, Mergelė be dėmės, atsiteisė už Ievos nuopuolį: sutrynė pragaro slibino galvą savo nekalta pėda. Ji, Dievo Dukra, Dievo Motina, Dievo Sužadėtinė.

Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia Ją vainikuoja Visatos Karaliene.

Ir angelai Ją garbina kaip savo valdovę... ir patriarchai, ir pranašai, ir apaštalai... ir kankiniai, ir išpažinėjai, ir mergelės, ir visi šventieji… ir visi nusidėjėliai, ir tu, ir aš.