Šviesos paslaptys

„Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. […] O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 13. 17).

Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė mums Šventąją Dvasią.

Dievo jėga ir galia nušviečia žemės veidą.

Padarysime, kad visas pasaulis įsižiebtų liepsnomis ugnies, kuria Tu atkeliavai uždegti žemės!… Ir tavo tiesos šviesa, mūsų Jėzau, nušvies visus protus amžinąją dieną.

Aš tave girdžiu šaukiant, mano Karaliau, galingu balsu, kuris vis dar skamba: Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur? [„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49)] Ir atsakau, iš savo esybės gelmių, su visomis savo juslėmis bei vidinėmis galiomis: Ecce ego: quia vocasti me! [„Aš čia, nes mane šaukei“ (1 Sam 3, 6)].

Viešpats tavo sieloje Krikštu paliko neišdildomą ženklą: tu esi Dievo vaikas.

Vaike, argi tu nedegi troškimu padaryti taip, kad visi Jį karštai mylėtų?

Šaltiniai: Kristus eina pro šalį, 128; Užrašai, 1741; Kalvė, 300.

Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kur dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo (žr. Jn 2, 3). Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

„Darykite, ką tik jums lieps“ (Jn 2, 5).

„Implete hydrias“ (Jn 2, 7), pripilkite indus... ir įvyko stebuklas. Šitaip, paprastai. Viskas įprastai. Tarnai atliko savo darbą. Vanduo buvo po ranka. Ir tai pirmasis Viešpaties dieviškumo apsireiškimas. Tai, kas kasdieniškiausia, tampa nepaprasta, antgamtiška, kai turime geros valios įsiklausyti, ko Dievas iš mūsų prašo.

Noriu, Viešpatie, atiduoti rūpestį visais savo reikalais į tavo dosnias rankas. Šiomis minutėmis, kaip ir Kanoje, mūsų Motinos – Tavo Motinos! – žodžiai jau skamba Tavo ausyse: jie nebeturi!..

Jeigu mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. [...] Dėl Kanos vestuvių stebuklo, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, „mokiniai įtikėjo Jį“ (Jn 2, 11). Mūsų Motina visuomet užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtumėm išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus!

Duok man, o Jėzau, to tikėjimo, kurio taip trokštu! Mano Motina ir mano Dievo Motina, Švenčiausioji Mergele, padaryk, kad tikėčiau!

Šaltiniai: Laiškas, 1951 m. lapkričio 14 d., 23; Kristus eina pro šalį, 141; Kalvė, 807; Dievo bičiuliai, 285; Kalvė, 235.

„Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

„Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė“ (Mk 2, 13).

Jėzus mato anas valtis ežero pakrantėje ir įlipa į vieną iš jų […]. Kaip natūraliai Jėzus įsilaipina į kiekvieno iš mūsų valtį!

Kai artiniesi prie Viešpaties, prisimink, kad Jis visada yra taip arti tavęs, tavyje: regnum meum intra vos est [„mano karalystė yra tarp jūsų“] (Lk 17, 21). Ir rasi Jį savo širdyje.

Kristus pirmiausiai turi karaliauti mūsų sieloje (...) Kad Jis viešpatautų manyje, man reikia gausios Jo malonės. Tiktai šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Duc in altum! – irkis į gilumą! Atmesk pesimizmą, kuris paverčia tave bailiu. Et laxate retia vestra in capturam – ir užmesk tinklą valksmui.

Mes turime pasitikėti Viešpaties žodžiais: lipti į valtį, griebtis irklų, iškelti bures ir leistis į jūrą pasaulio, kurį Kristus mums davė kaip palikimą.

Et regni eius non erit finis – Jo viešpatavimui nebus galo! Argi tau ne džiugu dirbti dėl tokios viešpatystės?

Šaltiniai: Pamokslų užrašai, 1960 m. kovo 19 d.; Pamokslų užrašai, 1973 m. sausio 1 d.; Kristus eina pro šalį, 181; Kelias, 792; Kristus eina pro šalį, 159; Kelias, 906.

„Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2).

Jėzau, matyti Tave, kalbėtis su Tavimi! Ir pasilikti šitaip, kontempliuojant Tave, pasinėrus tavo grožio begalybėje ir niekada, niekada nesiliauti Tave kontempliuoti! Ak, Kristau, jei galėtume Tave matyti?! Kas pažvelgęs į Tave liktų nesužeistas meilės Tau?!

„Ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ (Mt 17, 5).

Mūsų Viešpatie, štai mes, pasirengę klausyti visa, ką tik norėtum mums pasakyti. Kalbėk mums; esame pasirengę išgirsti tavo balsą. Lai tavo žodis, nugrimzdęs į mūsų sielą [...], įžiebs mūsų valią, kad uoliai imtume Tau tarnauti.

Vultum tuum, Domine requiram (Ps 26[27], 8), ieškosiu, Viešpatie, tavo veido. Man džiugu užsimerkti ir galvoti, jog ateis laikas, kai Dievas panorės, kada aš galėčiau regėti Jį, ne „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu… o … akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Taip, „visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 41[42], 3).

Šaltiniai: Pamokslų užrašai, 1937 m. birželio 4 d. „Augti viduje“, E pluribus Unum [lot. Iš daugelio į viena]; Pamokslų užrašai, 1937 m. liepos 25 d., „Augti viduje“, Garstyčios grūdelis; Pamokslų užrašai, 1973 m. gruodžio 25 d., „Augti viduje“, Džiaugsmas tarnauti Dievui.

„Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, nes senosios apeigos ir senieji begalinio Dievo gailestingumo žmonijai ženklai turėjo greitai išsipildyti. Vėrėsi kelias į naują aušrą – į naujas Velykas. Naktį buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengiant Prisikėlimo rytui.

Jėzus pasiliko Eucharistijoje iš meilės... dėl tavęs.

– Pasiliko žinodamas, kaip Jį priims žmonės... ir kaip Jį priimi tu.

– Pasiliko, kad Jį valgytum, kad Jį lankytum ir pasakotum savo reikalus, ir bendraudamas su Juo maldoje šalia Tabernakulio bei priimdamas Sakramentą, kasdien vis labiau įsimylėtum ir padarytum, kad kitos sielos – daug jų! – eitų tuo pačiu keliu.

Gerasis vaike: pažiūrėk, kaip visi pasaulio įsimylėjėliai bučiuoja gėles, laiškus – viską, kas primena tuos, kuriuos jie myli!

– O tu ar kada galėsi pamiršti, jog visada turi šalia savęs... Jį! Ar gali pamiršti... jog gali Jį valgyti?

Viešpatie, padėk, kad jau nebegrįžčiau skraidyti pažeme! Tegu mane visada apšviečia dieviškosios Saulės – Kristaus – spinduliai Eucharistijoje! Tegu nenutrūksta mano skrydis, kol rasiu atilsį Tavo Širdyje!

Šaltiniai: Kristus eina pro šalį, 155; Kalvė, 887; Kalvė, 305; Kalvė, 39.