Mačiau raudonį to paprasto vyro veide, kone ašaras jo akyse: jis dosniai prisidėjo prie gerų darbų garbingai uždirbtais pinigais ir sužinojo, kad „gerieji žmonės“ pavadino jo veiksmus nedorais.

Naiviai kaip šių Dievo mūšių naujokas jis murmėjo: „Jie mato, kad aukojuosi… ir vis dėlto tyčiojasi iš manęs!“

Pasikalbėjau su juo ilgėliau; jis pabučiavo mano Nukryžiuotąjį, ir savaiminis jo pasipiktinimas virto ramybe ir džiaugsmu.