Vienas tikėjimo vyras rašė man: „Iš būtinybės būdamas vienišas, puikiai pastebi brolių pagalbą. Suvokdamas, kad dabar viską turiu pakelti „vienas“, daug kartų pamanau, kad jei ne „ši draugija, kurią mes sudarome iš tolo“ – palaiminta šventųjų bendrystė! – negalėčiau išlaikyti to optimizmo, kurio esu kupinas.“