Vidinį gyvenimą aš linkęs lyginti su drabužiu, vestuvių apdaru, apie kurį kalbama Evangelijoje. Audinį sudaro visi pamaldumo įpročiai ar praktikos, lyg siūlai teikiantys medžiagai tvirtumo. Ir kaip nevertinamas įplėštas apdaras, nors likusi dalis ir būtų geros būklės, taip ir tada, kai meldiesi, dirbi…, bet neatgailauji, ir atvirkščiai, tavo vidinis gyvenimas, taip sakant, būna nepilnatviškas.