Neapsigaudinėkime … Dievas – ne šešėlis, ne tolima būtybė, sukūrusi mus, o paskui palikusi; ne šeimininkas, išvykstantis ir nebegrįžtantis. Nors Jo ir nesuvokiame jutimais, Jo būtis kur kas tikresnė už visas tikrybes, kurias apčiuopiame ir regime. Dievas čia, su mumis, esantis, gyvas; Jis regi, girdi, nukreipia mus ir atidžiai stebi menkiausius mūsų veiksmus, slapčiausius mūsų ketinimus.

Tikime tuo… bet gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų! Juk neskiriame Jam nė minties, nė žodžio; neklausome Jo, nesistengiame valdyti savo aistrų; nerodome Jam meilės, neatsilyginame už kaltes…

Ar ir toliau ketiname gyventi su mirusiu tikėjimu?