Viešpats pasėjo tavo sieloje gerą sėklą. Šiai amžinojo gyvenimo sėjai jis pasinaudojo galinga priemone – malda, nes nepaneigsi, jog daugelį kartų tau būnant priešais tabernakulį, veidu į veidą, Jis davė tau išgirsti sielos gelmėje, kad norėtų tavęs sau, kad turėtum viską palikti… Jei šiandien tai neigi, esi niekingas išdavikas, o jei buvai pamiršęs, tai nedėkingas.

Taip pat neabejok, kaip neabejojai iki šiol, kad Jis panaudojo tavo vadovo antgamtinio pobūdžio patarimus ir užuominas, šiam atkakliai kartojant žodžius, kurių tau nedera praleisti pro ausis; o iš pat pradžių – vis tam, kad pasėtų gerą sėklą tavo sieloje – Jis pasinaudojo tuo tauriu, nuoširdžiu draugu, kuris tau sako tvirtas tiesas, kupinas Dievo meilės.

Tačiau su naivoka nuostaba tu atradai, kad priešas tavo sieloje pasėjo raugių. Ir tebesėja, kol tu patogiai miegi ir atsipalaiduoji savo vidiniame gyvenime. Tik dėl to ir ne dėl ko kito tu randi savo sieloje kibių lengvabūdiškumo augalų, kaip kartais atrodo, tuoj nustelbsiančių gautąją gerų kviečių sėklą …

Išrauk juos vienu mostu! Tau pakanka Dievo malonės. Nebijok, kad liks tuščia vieta, žaizda… Viešpats čia pasės naują sėklą: Dievo meilę, broliškąją meilę, apaštalavimo troškimus… Po kurio laiko nebeliks nė menkiausio raugių pėdsako, jei tik dabar, laiku, išrausi jas su šaknimis, arba, negana to, nemiegosi ir visą naktį saugosi savo lauką.