Žmonės vidutinybės, vidutiniški protu ir krikščioniškąja dvasia, iškilę valdžion suburia aplink save kvailius; tuštybė apgaulingai įtikina juos, jog šitaip jie niekada neprarasią valdžios.

Tuo tarpu įžvalgieji suburia aplink save mokytus – ne tik išmanančius, bet ir tyrai gyvenančius, – ir padaro juos vadovauti galinčiais žmonėmis. Jie neapsigauna dėl nuolankumo, nes, paaukštindami kitus, paaukštėja ir patys.