Ambicija

Prieštaraudami susiaurinantiems religiją iki neigimų šūsnies arba prisitaikantiems prie pustonių katalikybės, norintiems pastatyti Viešpatį veidu į sieną, įkurdinti jį sielos kamputyje…, privalome savo žodžiais ir darbais teigti, jog trokštame padaryti Kristų visų širdžių…, taip pat ir jų širdžių tikruoju Karaliumi.

Apaštališkuosiuose užmojuose nesidarbuok taip, lyg statytum vien dabarčiai… Atsidėk šiems darbams su viltimi, kad kiti – tos pačios dvasios broliai – pjaus tai, ką tu sėji saujomis, ir užbaigs namus, kuriems tu pamažu kloji pamatus.

Krikščioniškai dvasiai iš tikrųjų tave įkvėpus, tavo siekiai išsigrynins. Tu rūpinsiesi jau nebe šlovės pelnymu, o savo idealo įamžinimu.

Atsidėti verta nebent labai didelio, labai dieviško darbo – šventumo statybai.

Todėl, kanonizuodama šventuosius, Bažnyčia skelbia jų gyvenimo didvyriškumą.

Rimtai darbuojantis Viešpačiui, tau bus labai malonu, kad daugelis su tavimi lenktyniauja.

Šią Viešpaties valandą, kurią tau skirta eiti per šį pasaulį, rimtai pasiryžk atlikti tai, dėl ko verta stengtis; laikas skubina, o vyro – ir moters – misija žemėje, užsiliepsnojus Kristaus ugnyje išdžiūvusioms ir pagedusioms širdims, tokia kilni, tokia didvyriška, tokia šlovinga!

Verta nešti kitiems veržlaus ir džiugaus kryžiaus žygio ramybę bei laimę.

Tu pasiryžęs gyvybę atiduoti už garbę… Būk pasiryžęs garbę atiduoti už sielą.

Per šventųjų bendrystę turi jaustis labai susivienijęs su savo broliais. Be baimės gink šią palaimintą vienybę!

Jeigu tu vienas, tavo kilnios ambicijos pasmerktos žlugti; atsiskyrusi avis beveik visada yra paklydusi avis.

Mane sužavėjo tavo įkarštis. Susidūręs su darbui reikalingų materialių priemonių stygiumi ir nesulaukęs jokios pagalbos, tu pasakei: „Turiu tik dvi rankas, bet kartais nekantriai trokštu būti penkiasdešimtrankė pabaisa, kad galėčiau sėti ir nuimti derlių.“

Šventosios Dvasios prašyk tokio veiksmingumo…, ir jis bus tau suteiktas!

Tau į rankas pakliuvo dvi rusiškos knygos, ir tu labai įsigeidei išmokti tą kalbą. Įsivaizdavai, kaip gražu lyg kviečio grūdui mirti toje tautoje, kuri šiandien tokia bevaisė, bet ilgainiui taps didžiuliu kviečių lauku…

Man patinka tavo ambicijos. Tačiau dabar atsidėk kukliai pareigai, didžiai kiekvienos dienos misijai, savo studijoms, darbui, apaštalavimui ir ypač ugdymui, kuri – dėl daug ko, ką dar reikia apkarpyti – yra nei mažiau didvyriška, nei mažiau graži užduotis.

Kokia nauda iš besimokančio, kuris nesimoko?

Kai mokytis tau pasirodo labai sunku, pašvęsk šias pastangas Jėzui. Sakyk Jam toliau triūsiąs prie knygų, idant mokslas taptų ginklu, kuriuo kovosi su Jo priešais ir laimėsi Jam daug sielų… Būk tikras, kad tada mokymasis vis labiau virs malda.

Veltui leisdamas valandas ir dienas, eikvodamas laiką, tu atveri savo sielos duris demonui. Toks elgesys tarsi pakiša jam mintį: „Štai tavo namai.“

Sunku neleisti veltui laiko? Sutinku… Tačiau įsidėmėk, kad Dievo priešas, tie kiti, nesiilsi.

Be to, atmink tiesą, kurią skelbia Paulius, Dievo meilės karys: Tempus breve est! – Šis gyvenimas sprūsta mums iš rankų, ir nėra galimybės jį atgauti.

Supranti, kiek daug priklauso nuo to, ar tu būsi solidžiai pasirengęs, ar ne? Šitiek sielų!..

Nejaugi dabar liausiesi nepriekaištingai studijavęs ir dirbęs?

Esama dviejų būdų aukštai iškilti: vienas – krikščioniškas, skirtas kilti ir tarnauti kitiems tauriomis ir narsiomis pastangomis, kitas – pagoniškas, skirtas smukdyti artimą žemomis ir gėdingomis pastangomis.

Jei nesistengi – visada ir visa kame – gyventi su nuoširdžiu ir aiškiu broliškumu, atsigręžęs į žmones, į kiekvieną žmogų, tai neįtikinėk manęs, kad gyveni atsigręžęs į Dievą.

„Ambicingieji“ su savo varganomis asmeniškomis ambicijomis nesupranta, kad Dievo draugai „kai ko“ siekia dėl tarnystės ir be „ambicijos“.

Tave apima nerimas, skatinantis kuo greičiau save nukaldinti, įpavidalinti, sutrupinti ir nušveisti, kad pagaliau būtum darni detalė, veiksmingai atliekanti numatytąjį darbą, paskirtąją misiją…, didžiajame Kristaus lauke.

Daug už tave meldžiuosi, kad šis troškimas būtų tavo akstinas nuovargio, nesėkmės, tamsos valandą…, nes „paskirtoji misija didžiajame Kristaus lauke“ negali būti pakeista.

Ryžtingai kovok su netikru nuolankumu, veikiau vadintinu patogumu, trukdančiu tau elgtis brandžiai kaip geram Dievo vaikui; tu privalai suaugti!

Argi tau ne gėda stebėti, kaip vyresnieji broliai metų metus atsidėję dirba, o tu net nesugebi – ar nenori sugebėti – nė piršto pajudinti, kad jiems padėtum?

Leisk savo sielai degti troškimais… meilės, užsimiršimo, šventumo, dangaus troškimais… Negaišk galvodamas, ar kada nors pamatysi juos išsipildant, kaip siūlys tau koks nors protingas patarėjas; kaskart vis labiau juos kurstyk, nes, pasak Šventosios Dvasios, jai patinka „troškimų vyrai“.

Veiklių troškimų, įgyvendintinų kasdieniame darbe.

Viešpaties pavadintas draugu, tu turi atsiliepti į kreipinį, turi žengti sparčiai, su būtina skuba, Dievo žingsniu! Antraip rizikuoji likti paprastu žiūrovu.

Pamiršk save… Tavo siekis tebūna gyventi vien savo broliams, sieloms, Bažnyčiai, vienu žodžiu, Dievui.

Per patį šventės linksmybių įkarštį Kanoje tik Marija pastebi, kad trūksta vyno… Į mažiausias tarnystės smulkmenas įsigilina siela, karštai ir dėmesingai kaip Ji išgyvenanti dėl artimo, dėl Dievo.