Anapus

Tikras krikščionis visada nusiteikęs stoti Dievo akivaizdon. Juk kiekvieną akimirką kovodamas, kad galėtų gyventi kaip Kristaus žmogus, jis pasirengęs atlikti savo pareigą.

Veidu į mirtį, ramiai! Noriu, kad būtum toks. Ne šaltai stojiškas kaip pagonis, bet užsidegęs kaip Dievo vaikas, žinantis, kad gyvenimas keičiasi, o ne baigiasi. Mirti?.. Gyventi!

Teisės ir filosofijos mokslų daktaras rengėsi konkursui, siekdamas gauti katedrą Madrido universitete. Puiki karjera, puikiai pasiekta dviejose srityse.

Gavau žinią, kad jis serga ir kviečia apsilankyti. Nuvykau į pensioną, kuriame jis gulėjo. „Mirštu, tėve“, – toks buvo jo pasisveikinimas. Švelniai padrąsinau jį. Norėjo atlikti viso gyvenimo išpažintį. Tą pačią naktį pasimirė.

Pašarvoti jį padėjo architektas ir medikas. Matydami šį jauną kūną, ėmusį sparčiai irti…, visi trys sutarėme, kad universiteto karjera dviejose srityse nieko neverta, palyginti su galutine karjera, kurią ką tik užbaigė šis geras krikščionis.

Susitvarko viskas, išskyrus mirtį… O mirtis viską sutvarko.

Mirtis neišvengiamai ateis. Todėl tikra tuštybė būtų sutelkti dėmesį į būtį šiame gyvenime! Žiūrėk, kiek moterų ir vyrų kenčia. Vieniems skaudu išeiti dėl to, kad jis baigiasi; kitiems nuobodu išbūti dėl to, kad jis tęsiasi… Kiekvienu atveju klaidinga ir neprasminga mūsų žingsnius žemėje laikyti savitiksliu.

Reikia išsiveržti iš šios logikos ir įsitvirtinti kitoje, amžinojoje logikoje. Būtina visiškai pasikeisti, ištuštinti save – atsikratyti egocentriškų laikinųjų paskatų ir atgimti amžinajame Kristuje.

Nepaisydamas savo nuodėmių, nebijok mąstyti apie mirtį… Juk Jis jau žino, jog tu Jį myli… ir iš kokio molio esi padarytas.

Jeigu Jo ieškai, Jis pasitiks tave kaip tėvas sūnų palaidūną, bet tu privalai Jo ieškoti!

Non habemus hic manentem civitatem – Žemėje mes neturime savo nuolatinės buveinės. Ir kad to nepamirštume, kartais ši tiesa žiauriai pasirodo mirties valandą: nesupratimas, persekiojimas, panieka… Ir visada vienatvė, nes, nors ir apsuptas švelnumo, kiekvienas miršta vienas.

Jau dabar nutraukime visus saitus! Nuolat renkimės šiam žingsniui, nuvesiančiam į amžiną Švenčiausiosios Trejybės artumą.

Laikas – mūsų lobis, pinigai amžinybei pirkti.

Pasiguodei mintimi, kad gyvenimas – tai eikvojimasis, degimas Dievo tarnyboje. Taip, visiškai eikvojantis Jam, ateis mirties išlaisvinimas, atnešiantis mums Gyvenimą.

Tas kunigas, mūsų draugas, darbavosi, mąstydamas apie Dievą, įsitvėręs į Jo tėvišką ranką ir kitiems padėdamas apsiprasti su šiomis esminėmis mintimis. Todėl jis sakydavo sau: „Numirus viskas klostysis gerai, nes Jis ir toliau rūpinsis.“

Nepaversk mirties tragedija! Juk ji ne tokia. Tik nemylintiems vaikams nekelia entuziazmo susitikimas su tėvais.

Čia, apačioje, viskas – tik saujelė pelenų. Pagalvok apie milijonus jau mirusių „svarbių“ asmenų, kurių niekas nebeatmena.

Skausmo pavertimas vaisinga kančia, o blogio gėriu – štai didžioji krikščioniškoji revoliucija. Šį ginklą mes atėmėme iš velnio…. ir užkariaujame juo amžinybę.

Tiems, kurie, puikiai išmanydami kelią, aiškino jį kitiems ir reikalavo to iš kitų, bet patys juo nėjo, teismas bus baisus.

Dievas juos teis ir pasmerks jų pačių žodžiais.

Skaistykla – Dievo gailestingumas, pašalinantis trokštančių su Juo sutapti trūkumus.

Vien pragaras yra bausmė už nuodėmę. Mirtis ir teismas – tik padariniai, kurių nebijo gyvenantys Dievo malonėje.

Sunerimęs kada nors dėl minties apie mūsų seserį mirtį, matydamas save tokį menką, drąsinkis ir mąstyk, kas bus mūsų laukiantis dangus, visą grožį ir didybę, visą laimę ir begalinę Dievo Meilę supylus į tą varganą molio indą, kuris yra žmogiškoji būtybė, ir amžinai jį pripildžius vis naujos laimės šviežumo?

Susidūrusi su karčia šio gyvenimo neteisybe, teisi siela taip džiaugiasi, mąstydama apie amžinojo Dievo amžinąjį teisingumą!

Pažinus savo menkumą, sykiu su veiksmingu troškimu išsprūsta Pauliaus šūksnis: Non vivo ego – Ne aš dabar gyvenu, tai Kristus gyvena manyje ir gyvens amžinai.

Koks patenkintas mirdamas turi būti žmogus, didvyriškai išgyvenęs visas gyvenimo minutes! Galiu tave patikinti matęs, kaip džiaugėsi tie, kurie su ramiu nekantrumu ilgus metus rengėsi šiam susitikimui.

Prašyk, kad niekas iš mūsiškių neapviltų Viešpaties. Mums nebus sunku, jei nedarysime kvailysčių. Juk mūsų Tėvas Dievas visada padeda, kaip ir šią mūsų tremtį pasaulyje padarydamas laikiną.

Mintis apie mirtį padės tau puoselėti artimo meilės dorybę, nes ši konkreti akimirka, kurią susitinki tą ar aną, galbūt jau paskutinė… Jų ir tavęs arba manęs gali nebelikti bet kurią akimirką.

Viena Dievo trokštanti siela sakė: „Laimei, mes, žmonės, ne amžini!“

Mane privertė susimąstyti žinia, kad per metus miršta penkiasdešimt vienas milijonas žmonių, per minutę – devyniasdešimt septyni žmonės. Kaip sakė Mokytojas, žvejys užmeta tinklus jūroje, o dangaus karalystė panaši į bradinio tinklą…, ir iš čia bus išrinkti gerieji; blogieji, netenkinantys sąlygų, bus atmesti amžiams! Per metus miršta penkiasdešimt vienas milijonas žmonių, per minutę – devyniasdešimt septyni žmonės; pasakyk tai ir kitiems.

Mūsų Motina pakilo į dangų su kūnu ir siela. Kartok jai, kad kaip vaikai mes nenorime atsiskirti nuo jos… Ji tave išklausys!