Asmenybė

Viešpačiui reikia veržlių ir narsių sielų, nesudarinėjančių sandėrių su vidutinybe ir tvirtu žingsniu prasiskverbiančių į visas sferas.

Ramus ir santūrus būdas, nepalenkiama valia, gilus tikėjimas ir karštas pamaldumas – štai būtinos Dievo vaiko savybės.

Viešpats gali pažadinti Abraomui vaikų net iš akmenų… Tačiau turime stengtis, kad akmuo nebūtų trapus. Iš patvaraus, nors ir beformio akmens lengviau nutašyti nuostabią koloną.

Apaštalas neturi pasilikti vidutinybės lygmenyje. Dievas pašaukia jį veikti kaip žmogiškumo nešėją ir amžinosios naujienos perteikėją. Todėl apaštalas turi būti plačiai, kantriai, herojiškai išugdyta siela.

Sakai kasdien atrandąs savyje naujų dalykų… Atsakau, kad dabar tu pradedi pažinti save.

Iš tiesų mylint… visada atsiranda dingsčių mylėti dar labiau.

Būtų apgailėtina, jei kas nors, matydamas, kaip katalikai reiškiasi visuomenės gyvenime, padarytų išvadą, jog jie elgiasi baugščiai ir su menkavertiškumo jausmu.

Nepamiršk, kad mūsų Viešpats buvo – yra! – perfectus Homo – tobulas žmogus.

Jei Viešpats suteikė tau gerą savybę ar gebėjimą, tai ne tik tam, kad ja mėgautumeisi ar puikuotumeisi, bet kad plėtotum su meile tarnaudamas artimui.

Ir kada gi rasi geresnę progą tarnauti, kaip dabar, gyvendamas su šitiek sielų, drauge išgyvenančių tą patį idealą?

Kaip mes, spaudžiami sumaterialėjusio, hedonistinio, tikėjimo neturinčio pasaulio…, galime reikalauti ir ginti laisvę mąstyti ne taip, kaip „jie“, elgtis ne taip, kaip „jie“?..

Dievo vaikui nereikia reikalauti šios laisvės, nes ją visiems laikams mums jau laimėjo Kristus; tačiau reikia ją ginti ir rodyti bet kokiomis aplinkybėmis. Tik taip „jie“ supras, kad aplinka neslopina mūsų laisvės.

Tavo giminaičiai, kolegos, draugai pastebi permainą ir supranta, jog tai ne trumpalaikis pokytis, jog tu jau nebesi tas pats.

Nesijaudink, eik pirmyn! Pildosi žodžiai: Vivit vero in me Christus – Dabar tavyje gyvena Kristus.

Gerbk sugebančius ištarti tau „ne“. Be to, prašyk, kad jie paaiškintų savo atsisakymo priežastis, idant galėtum mokytis… arba taisytis.

Anksčiau tu buvai pesimistas, neryžtingas ir apatiškas. Dabar esi visiškai pasikeitęs; jautiesi drąsus, optimistas, pasitikintis savimi…, nes pagaliau nusprendei ieškoti atramos vien Dieve.

Liūdna padėtis žmogaus, turinčio puikių žmogiškųjų dorybių, bet visiškai neturinčio antgamtinės regos, nes tas dorybes lengva panaudoti vien savo tikslais. Pamąstyk apie tai.

Trokštančiam išsiugdyti katalikišką, visuotinę mąstyseną užrašau kai kurias savybes:

akiračio platumas ir energingas domėjimasis amžinai gyva katalikybės ortodoksija;

tiesus ir sveikas, bet anaiptol ne lengvabūdiškas siekis atnaujinti tipišką mokymą apie tradicinį mąstymą filosofijoje ir istorijos interpretavime;

rūpestingas dėmesys šiuolaikinio mokslo ir mąstymo tendencijoms;

pozityvi ir atvira pozicija vykstančių socialinių struktūrų ir gyvensenos pokyčių atžvilgiu.

Tu turi išmokti prireikus su meile nepritarti kitiems, netapdamas antipatišku.

Dėl Dievo malonės ir dėl gero ugdymo tu gali būti suprastas ribotų žmonių aplinkoje… Jie sunkiai seks tavimi, jei tu neturi „kalbų dovanos“ – gebėjimo ir pastangų pasiekti jų supratimą.

Visada būk mandagus su visais. Ypač su tais, kurie prisistato kaip priešininkai – priešų neturėk, – tau stengiantis ištraukti juos iš klaidos.

Anas išlepintas vaikas tau sukėlė užuojautą, ar ne? Na, tad… nepaikink taip savęs! Argi nesupranti tampąs ištižęs?

Beje, argi nežinai, kad geriausiai kvepia darganų ir sausros siaubiamos laukinės gėlės?

„Jis iškils labai aukštai, – sako jie, – baisu pagalvoti, kokia didelė bus jo atsakomybė. Niekas nėra patyręs, kad jis būtų padaręs ką nors nesavanaudiška ar taręs gerą žodį, ar parašęs ką nors vaisinga. Tai negatyvaus gyvenimo žmogus. Visada susidaro įspūdis, kad jis pasinėręs į gilius apmąstymus, nors žinoma, kad niekada nėra puoselėjęs dėmesio vertų idėjų. Jo veidas ir manieros pasižymi mulo rimtumu, ir tai teikia jam protingo žmogaus reputaciją…“

Jis iškils labai aukštai! Tačiau, klausiu savęs, ko jis galės pamokyti kitus, kaip ir kuo jiems tarnaus, jei nepadėsime jam pasikeisti?

Mokslo vyro paprastumą ir nuolankumą pedantas supranta kaip neišmanymą.

Nebūk toks, kaip tie, kurie, gavę nurodymą, iškart susimąsto, kaip jį pakeisti… Sakoma, kad jų asmenybė per didelė, jie kiršina ir žlugdo.

Patirtis, gilus pasaulio pažinimas, skaitymas tarp eilučių, perdėtas apdairumas, kritiška dvasia… Visa, kas santykiuose ir reikaluose nuvedė tave per toli, iki taško, kuriame ėmei virsti šiek tiek cinišku, visas šis „perdėtas realizmas“ – o tai jau antgamtinės dvasios stygius – įsiveržė net į tavo vidinį gyvenimą. Nebūdamas paprastas, kartais tampi šaltas ir žiaurus.

Iš esmės tu geras vaikinas, bet dediesi Machiavelliu. Atmink, kad į dangų įžengia garbingas ir geras žmogus, o ne koktus intrigantėlis.

Puikus dalykas ta tavo gera nuotaika… Tačiau pripažink, kad viską nuleisti juokais reiškia išeiti iš krašto. O juk tikrovė visiškai kitokia; tau trūksta valios rimtai žiūrėti į savo reikalus, todėl tu teisini save, šaipydamasis iš kitų, geresnių už tave.

Neneigiu, kad tu sumanus. Tačiau nepažabotas smarkumas verčia tave elgtis kvailai.

Tas tavo charakterio nepastovumas! Tavo klaviatūra sugadinta; tu labai gerai perteiki aukštas ir žemas natas…, bet neskamba vidurinės, kasdienio gyvenimo natos, paprastai girdimos kitų.

Štai tau pamoka. Anam tauriam vyrui, išprususiam ir tiesiam, viena įsimintina proga pastebėjau, kad jam, ginančiam šventą reikalą, ginčijamą „gerųjų“, iškilo pavojus prarasti aukštą postą savo srityje. Žmogiškojo ir antgamtinio rimtumo kupinu balsu, niekinančiu šios žemės titulus, jis atsakė: „Pavojus iškilęs mano sielai.“

Deimantas gludinamas deimantu…, o sielos – sielomis.

„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“

Tebūname tu, aš ir visi mes tikri, jog niekas taip netobulina asmenybės, kaip atsiliepimas į malonę.

Stenkis būti panašus į Švenčiausiąją Mergelę, ir būsi vientisas žmogus.