Atgaila

Mūsų Viešpats Jėzus nori, kad sektume Jo pėdomis. Kitokio kelio nėra. Taip Šventoji Dvasia veikia kiekvienoje sieloje – tavo sieloje; būk klusnus ir nedaryk Dievui kliūčių, kol iš tavo vargšo kūno Jis padarys Nukryžiuotąjį.

Žodis „meilė“, daugelį kartų kartojamas lūpomis, bet neparemiamas kukliais pasiaukojimo aktais, ima varginti.

Marinimasis nepaprastai svarbus visais atžvilgiais.

Dėl žmogiškųjų paskatų, nes nesugebantis susivaldyti niekada teigiamai nepaveiks kitų, ir aplinka jį nugalės, pamaloninusi jo asmeninį skonį; tai bus žmogus be energijos, prireikus nepajėgiantis dėti didelių pastangų.

Dėl dieviškųjų paskatų, nes argi tau neatrodo teisinga šiais kukliais darbais rodyti savo meilę ir pagarbą tam, kuris dėl mūsų visiškai atsidavė?

Marinimosi dvasia, būdama daugiau negu vien Meilės apraiška, kyla kaip vienas jos padarinių. Susimovęs smulkiuose išmėginimuose, pripažink, kad svyruoja tavo meilė Meilei.

Ar nepastebėjai, kad besimarinančios sielos dėl savo paprastumo net šiame pasaulyje dažniau džiaugiasi gerais dalykais?

Be marinimosi nėra žemėje laimės.

Nusprendus būti apsimarinusiam, pagerės tavo vidinis gyvenimas, ir tu būsi kur kas vaisingesnis.

Privalu nepamiršti, kad visose žmogiškosios veiklos srityse turi būti vyrų ir moterų, kurių gyvenime ir darbuose iškilęs regimas atperkantis Kristaus Kryžius, simbolizuojantis ramybę ir džiaugsmą, Atpirkimą, žmonių giminės vienybę, Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios, Švenčiausiosios Trejybės, puoselėtą ir puoselėjamą meilę žmonijai.

„Ar nesijuoksite, tėve, jei pasakysiu, kad prieš keletą dienų netikėtai pasijutau spontaniškai aukojąs Viešpačiui laiko auką, kuri mano atveju buvo vieno iš vaikų sugedusio žaislo taisymas?“

Nesijuokiu, bet džiaugiuosi, nes tokia Meile Dievas imasi atitaisyti mūsų trūkumus.

Marinkis, bet nebūk storžievis ar pagiežingas. Būk susikaupęs, bet ne suvaržytas.

Diena be marinimosi – prarasta diena, nes neišsižadėjome savęs, gyvendami neatnašavome savęs kaip visiško sudeginimo aukos.

Ar kada nors kiek priešinaisi savo potraukiams, savo užgaidoms? Matai, kad Tas, kuris iš tavęs to prašo, prikaltas prie Kryžiaus – kenčia visais pojūčiais ir galiomis, – o jo galvą dengia erškėčių vainikas… dėl tavęs.

Pasirodai kaip šaunus teoretikas… Tačiau nenusileidi nė dėl nereikšmingų smulkmenų! Netikiu tokia tavo marinimosi dvasia!

Paisyti mažų dalykų reiškia nuolat marintis; taip gyvenimas padaromas malonesnis kitiems.

Pirmenybę teikiu dorybėms, o ne griežtumui, šitaip, tik kitais žodžiais, sako Jahvė išrinktajai tautai, apsigaudinėjančiai tam tikrais išoriniais formalumais.

Todėl mes turime puoselėti atgailą ir marinimąsi kaip tikrus meilės Dievui ir artimui įrodymus.

Per meditaciją Kristaus Kančia peržengia šaltus istorijos ar maldingo mąstymo rėmus ir iškyla prieš akis kaip baisi, slegianti, žiauri, kruvina…, kupina Meilės.

Justi, kad nuodėmė nesutraukiama į mažą „rašybos klaidą“; tai Dievo Sūnaus nukryžiavimas, Jo rankų bei kojų trupinimas kūjo smūgiais ir Jo širdies plėšymas.

Iš tikrųjų norėdamas būti atgailaujanti siela – atgailaujanti ir linksma, – pirmiausia turi apginti kasdienį savo maldos – intymios, dosnios, besitęsiančios maldos – laiką ir pasiskirti jį ne bet kada, o visada, kai tik tai įmanoma, nustatytą valandą. Ištverk šiose smulkmenuose.

Būk šio kasdienio kulto Dievui vergas ir, patikinu tave, nuolat jausiesi džiugiai.

Krikščionis visada nugali Kryžiumi, savęs atsižadėjimu, dėl to, kad leidžia veikti dieviškajai Visagalybei.

Prisiminęs savo praeitį, savo gyvenimą be vargo ir be šlovės, pasvarstyk, kiek laiko praradai ir kaip jį atgauti atgaila ir didesniu atsidavimu.

Mąstydamas apie visa, kas tavo gyvenime liks nevertinga dėl to, kad nepaaukota Dievui, turėtum jaustis godus – trokštantis visa tai surinkti, taip pat nepalikti nepanaudoto jokio skausmo. Juk skausmas – žmogaus palydovas, tad ką gi kita, jei ne kvailumą, reiškia jo švaistymas veltui?

Turi priešinimosi, prieštaravimo dvasios?.. Puiku, lavink ją priešindamasis, prieštaraudamas sau pačiam!

Šventajai Šeimai ilsintis, Juozapui pasirodo angelas ir liepia bėgti į Egiptą. Marija ir Juozapas ima Kūdikį ir nedelsdami leidžiasi į kelionę. Jie nemaištauja, nesiteisina, nelaukia nakties pabaigos… Sakyk mūsų Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir mūsų tėvui bei globėjui šventajam Juozapui, kad mes norime tučtuojau pamėgti bet kokią pasyvią atgailą.

Rašau šį skaičių, kad mudu su tavimi galėtume užbaigti knygą šypsodamiesi, o tie palaiminti skaitytojai, kurie iš naivumo ar vyliaus Kelio 999 punktuose ieškojo kabalistikos, liktų ramūs.