Atsakomybė

Jei mes, krikščionys, tikrai gyventume pagal savo tikėjimą, įvyktų didžiausia visų laikų revoliucija… Bendradarbiavimo atpirkime veiksmingumas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų! Pamąstyk apie tai.

Tu jausiesi visiškai atsakingas, supratęs, kad Dievo akivaizdoje tu turi tik pareigas. Jis jau pasirūpins tau suteikti ir teises!

O kad įprastum kasdien rūpintis kitais su tokiu atsidavimu, jog pamirštum save!

Sunkiomis akimirkomis tau padės mintis: „Juo labiau didės mano ištikimybė, juo geriau prisidėsiu prie to, kad šią dorybę ugdytųsi kiti.“ Ir bus taip malonu jaustis vieniems kitų remiamiems!

Nebūk teoretikas; mūsų gyvenimas, kiekviena diena, turi paversti didingus idealus kasdiene tikrove, didvyriška ir vaisinga.

Iš tiesų tai, kas sena, nusipelno pagarbos ir padėkos. Tad mokykimės. Taip pat atsižvelkime į tuos patyrimus. Tačiau nepersistenkime, nes viskam yra savas laikas. Juk šiandien nedėvime durtinių ir senoviųkių kelnių, o galvų nedengiame pudruotais perukais, ar ne?

Nepyk, bet tavo neatsakingas elgesys dažnai liudija veikiau proto ar ugdymo stygių, o ne geros dvasios stoką.

Reikės reikalauti, kad mokytojai, vadovai užpildytų šias spragas, atsakingai atlikdami savo pareigas.

Reikės ir tau atlikti sąžinės patikrinimą…, jei užimi vieną iš tų vietų.

Tau iškilęs didžiulis pavojus – nusiraminti ir gyventi, arba manyti, kad reikia gyventi, kaip „geram vaikui“, įsikuriančiam sutvarkytuose namuose be jokių problemų ir pažįstančiam tik laimę.

Tai Nazareto namų židinio karikatūra; Kristus atsinešė laimę ir tvarką, todėl ir išėjo skleisti šių lobių tarp visų laikų vyrų ir moterų.

Tavo norai, kad visa žmonija pažintų Kristų, man atrodo labai logiški. Tačiau pradėk nuo atsakomybės už kartu su tavimi gyvenančių sielų išgelbėjimą, už kiekvieno tavo darbo ar studijų kolegos pašventinimą…

Štai pagrindinė misija, kurią tau yra pavedęs Viešpats.

Elkis taip, tarsi nuo tavęs, vien nuo tavęs priklausytų darbo vietos aplinka – darbštumo, džiaugsmo, Dievo artumo ir antgamtinės regos aplinka.

Nesuprantu tavo bevališkumo. Susidūręs su sunkoka draugų grupe – kuri galbūt tapo sunki dėl to, kad ją apleidai, – tu nusišalini nuo jų ir išsisuki, manydamas, jog jie, būdami tik negyvas svoris, balastas, besipriešinantis tavo apaštališkosioms svajonėms, vis tiek tavęs nesupras…

Kaipgi gali norėti, kad jie klausytų tavęs, jei pats, nors ir mylėdamas juos bei tarnaudamas jiems savo malda ir marinimusi, nepasikalbi su jais?..

Kiek daug netikėtumų tau atneš diena, kai ryšiesi pasikalbėti su vienu, antru, trečiu! Maža to, jei nepasikeisi, jie pagrįstai galės šaukti, rodydami į tave pirštu: Hominem non habeo! – Neturiu kas man padėtų!

Žinok, kad šventi dalykai, kai į juos žiūrima šventai, kai visos dienos gyvenamos šventai…, nepavirsta „kasdieniais“. Visas Jėzaus Kristaus triūsas šioje žemėje buvo žmogiškas… ir dieviškas!

Sakai negalįs pasitenkinti, gyvendamas kaip kiti, su eiliniu tikėjimu.

Iš tiesų privalai turėti asmeninį tikėjimą su atsakomybės jausmu.

Švenčiausioji Trejybė tau suteikia malonę ir tikisi, kad atsakingai ja naudosiesi; tokios geradarystės akivaizdoje nevalia pėdinti patogiai, lėtai, tingiai…, nes tavęs dar laukia sielos.

Tau iškilusi didelė problema. Jei klausimas gerai iškleidžiamas, t. y. su ramia ir atsakinga antgamtine nuožiūra, sprendimas visada atsiranda.

Imdamos kūdikius ant rankų, motinos – geros motinos – pasirūpina apsieiti be smeigtukų, galinčių sužeisti šias būtybes… Bendraudami su sielomis, turime panaudoti visą švelnumą… ir visą reikiamą energiją.

Custos, quid de nocte! – Sarge, pabusk!

O kad tu irgi įprastum savaitės būvyje turėti sargybos dieną, idant labiau atsiduotum, su dar meilesniu budrumu išgyventum kiekvieną smulkmeną, kiek daugiau melstumeisi ir marintumeisi!

Turėk galvoje, kad šventoji Bažnyčia – tarsi didelė mūšiui pasirengusi kariuomenė. Šioje kariuomenėje tu gini vieną „frontą“, kuriame būna antpuolių, mušių ir priešpuolių. Supranti?

Nusiteikimas labiau priartėti prie Dievo paskatins tave savo dienas vieną po kitos paversti sargybos dienomis.

Prarasto pašaukimo, arba neigiamo atsiliepimo į nuolatinius malonės kvietimus, atvirkštinėje pusėje dera įžvelgti leidžiančią Dievo valią. Taip, bet, nuoširdžiai sakant, visiškai aišku, jog tai dar nereiškia sušvelninimo ar palengvinimo, nes priekinėje pusėje matyti, kad Dievo valia, ieškojusi mūsų Sau ir neradusi atsako, asmeniškai neįvykdyta.

Jei iš tiesų myli Tėvynę – o aš tikras, jog myli, – tai iškilus reikalui ginti ją nuo neišvengiamo pavojaus, tu nedvejodamas įsirašytum į savanorius. Ypatingomis akimirkomis, kaip jau rašiau, naudingi būna visi: vyrai ir moterys, seniai, subrendusieji, jaunuoliai ir net paaugliai. Už ribų lieka tik neįgalieji ir vaikai.

Kiekvieną dieną jau vyksta nebe savanorių registracija, nes to maža, bet visuotinė sielų mobilizacija Kristaus karalystei ginti. Pats Karalius Jėzus aiškiai pašaukė tave vardu. Jis prašo tave kovoti Dievo mūšiuose, sudedant į šią tarnybą tai, kas tavo sieloje prakilniausia: širdį, valią, protą, visą esybę.

Kūnas, kaip žinia, dėl tavo gyvenimo tyrumo ir ypač dėl Mergelės globos nesukelia keblumų. Argi būsi toks bailus, kad mėginsi išvengti šaukimo, remdamasis širdies, valios ar proto negalavimais?.. Sieksi išsiteisinti ir pasilikti pagalbinėje tarnyboje?

Viešpats nori padaryti tave – ir jau yra padaręs – priešakinių pajėgų pabūklu, todėl atgręždamas nugarą, tu tik pelnysi gailestį kaip išdavikas!

Jei laikas būtų tik auksas…, galbūt galėtum jį prarasti. Tačiau laikas yra gyvenimas, ir nežinia, kiek tau jo lieka.

Viešpats atvertė Petrą – triskart Jo išsižadėjusį, – nepareiškęs jokio priekaišto, vien Meilės žvilgsniu.

Tokiomis pat akimis Jėzus žvelgia į mus po mūsų nuopuolių. O kad galėtume pasakyti kaip Petras: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ ir pakeisti gyvenimą!

Jie teigia dėl artimo meilės taktiškai ir supratingai besielgią su tais, kurie užgaulioja kitus.

Meldžiu Dievo, kad šis taktiškumas ir supratingumas nebūtų priedanga… dėl žmonių nuomonės baimės, dėl patogumo, įgalinanti daryti bloga. Juk tada… jų taktiškumas ir supratingumas būtų tik bendrininkavimas Dievo įžeidime.

Neįmanoma palengvinti sielos atsivertimo, rizikuojant galimu daugelio kitų sugedimu.

Jei kas nors leistų tarp avinėlių augti vilkams…, nesunku įsivaizduoti, kokia dalia ištiktų avinėlius.

Žmonės vidutinybės, vidutiniški protu ir krikščioniškąja dvasia, iškilę valdžion suburia aplink save kvailius; tuštybė apgaulingai įtikina juos, jog šitaip jie niekada neprarasią valdžios.

Tuo tarpu įžvalgieji suburia aplink save mokytus – ne tik išmanančius, bet ir tyrai gyvenančius, – ir padaro juos vadovauti galinčiais žmonėmis. Jie neapsigauna dėl nuolankumo, nes, paaukštindami kitus, paaukštėja ir patys.

Neapdairu nepatikrintus žmones iškelti į svarbias vadovavimo pareigas, o paskui jau žiūrėti, kas iš to išeis. Tarsi bendrasis gėris galėtų priklausyti nuo staigmenų dėžutės!

Tu iškeltas valdžion ir dirbi dėl to, ką pasakys žmonės? Tikras sukriošėlis! Pirmiausia tau turi būti svarbu, ką pasakys Dievas, o jau paskui – tik antroje vietoje, bet kartais ir niekada – teks svarstyti, ką gali pamanyti kiti. „Kas išpažins mane, – sako Viešpats, – žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“

Užėmęs atsakingą postą, atlikdamas savo darbą atmink, kad tai, kas asmeniška, išnyksta su asmeniu, kuris norėjo tapti nepakeičiamu.

Esminė gero vadovavimo nuostata – paskirstyti atsakomybę, bet tai dar nereiškia, kad siekiama patogumo ar anonimiškumo. Kartoju, paskirstyti atsakomybę, reikalaujant iš kiekvieno ataskaitos už pavestą darbą, kad būtų galima „duoti ataskaitą“ Dievui ir, jeigu reikia, sieloms.

Spręsdamas klausimus, stenkis niekada neperdėti teisingumo tiek, kad pamirštum artimo meilę.

Grandinės tvirtumas matuojamas pagal silpniausią grandį.

Apie nė vieną iš savo pavaldinių nesakyk, kad jis niekam netikęs.

Tai tu niekam netikęs, nes nesugebi paskirti jo į tokią vietą, kurioje jis galėtų veikti.

Atsispirk pagerbimų siekiui; vietoj to mąstyk apie priemones, pareigas ir veiksmingumą. Tada nebesieksi pareigybių, o gavęs jas vertinsi taip, kaip dera, būtent kaip naštą tarnaujant sieloms.

Paniekinimo ant Kryžiaus valandą Mergelė yra ten, prie savo Sūnaus, pasiryžusi priimti tą pačią dalią. Nebijokime elgtis kaip atsakingi krikščionys, nors tai ir nepatogu mūsų aplinkoje; Ji mums padės.