Darbas

Darbas – pirminis žmogaus pašaukimas, tai Dievo palaiminimas, ir apgailėtinai klysta laikantys jį bausme.

Viešpats, geriausias tėvas, pirmąjį žmogų įkurdino rojuje, ut operaretur – idant jis dirbtų.

Studijos, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos; tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai esmingiausias ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje.

Prašau Dievo, kad pavyzdžiu tau taptų taip pat Jėzaus paauglystė bei jaunystė ir tada, kai Jis ginčijosi su šventyklos mokytojais, ir tada, kai dirbo Juozapo dirbtuvėje.

Trisdešimt treji Jėzaus metai!… Trisdešimt jų praėjo tyloje ir nežinomybėje, Jam paklūstant ir dirbant…

Tas vaikinukas rašė man: „Mano idealas toks didelis, kad jį sutalpintų nebent jūra.“ Atsakiau jam: „O tabernakulis – toks „mažas“? O „paprasta“ Nazareto dirbtuvė?“

Kasdienių dalykų didybėje mūsų laukia Jis!

Dievo akivaizdoje joks užsiėmimas savaime nei didelis, nei mažas. Viskas įgyja meilės, su kuria jis atliekamas, vertę.

Darbo heroizmas – baigti kiekvieną užduotį.

Kartoju, kad įprastinio darbo paprastume, monotoniškose kasdienybės smulkmenose tu turi atrasti nuo daugelio paslėptą didybės ir naujumo paslaptį – Meilę.

Sakai, jog tau labai padeda mintis, kad daug prekybininkų nuo pirmųjų krikščionių laikų yra tapę šventaisiais.

Ir tu nori įrodyti, jog tai įmanoma ir šiandien… Viešpats neapleis tavęs šiose pastangose.

Tu irgi turi profesinį pašaukimą, kuris tave akstina. Tai va, šis akstinas yra kabliukas žmonėms žvejoti.

Tad išgrynink intenciją ir kiek tik galėdamas nuolat stiprink savo profesinį prestižą, taip tarnaudamas Dievui ir sieloms. Viešpats ir į tai deda viltis.

Norint ką nors užbaigti, reikia pradėti tai daryti.

Skamba banaliai, bet kaip dažnai tau pritrūksta šio paprasto sprendimo!… Ir kaip tavo neveiklumu džiaugiasi šėtonas!

Bet kaip atlikto darbo neįmanoma pašventinti, nes nedera aukoti Dievui prastai atliktų užduočių.

Atmetus smulkmenas, galbūt įmanoma suderinti darbą be poilsio ir visiško lepūno gyvenimą.

Klausei, ką gali paaukoti Viešpačiui. Atsakymo man nereikia ilgai svarstyti: aukok tą pat, ką ir visada, tik geriau užbaigęs, pagražinęs meile, skatinančia daugiau galvoti apie Jį ir mažiau apie save.

Visada aktuali ir didvyriška eilinio krikščionio misija – šventai atlikti kuo įvairiausius darbus, net tuos, kurie atrodo visiškai bereikšmiai.

Dirbkime, dirbkime daug ir gerai, nepamiršdami, kad geriausias mūsų ginklas – malda. Todėl nepailsdamas kartoju, jog pasaulio sūkūryje mes turime būti kontempliatyvios sielos, siekiančios savo darbą paversti malda.

Rašai virtuvėje, greta židinio. Vakarėja. Darosi šalta. Šalia tavęs skuta bulves mažoji sesutė, paskutinė atradusi dieviškąją beprotybę – gyventi visiškai pagal savo krikščioniškąji pašaukimą. Mąstai, jog iš pažiūros jos darbas toks pat, kaip ir anksčiau. Tačiau esama didžiulio skirtumo!

Iš tiesų anksčiau ji tik skuto bulves; dabar, skusdama bulves, ji šventina save.

Tvirtini po truputį pradedąs suprasti, ką reiškia kunigiška siela… Nepyk, jei atsakysiu, jog, kaip rodo faktai, tu supranti tai tik teoriškai. Kasdien tau nutinka vis tas pat: vakare per sąžinės patikrinimą – išvien troškimai ir pasiryžimai; rytą ir popiet darbe – išvien kliūtys ir pasiteisinimai.

Ar taip tu išgyveni „šventą kunigystę, aukojant dvasines aukas, malonias Dievui per Jėzų Kristų“?

Vėl imantis įprastinio darbo, tau išsprūdo tarsi protesto šūksnis: „Vis tas pat ir tas pat!“

O aš tau sakau: „Taip, vis tas pat. Tačiau šis paprastas darbas – toks pat, kokį atlieka tavo bendradarbiai – tau turi būti nuolatinė malda su tais pačiais mielais žodžiais, bet kasdien su vis kitokia muzika.“

Tai tikra mūsų misija – šio gyvenimo prozą paversti vienuolikaskiemeniu posmu, herojiška poezija.

Tas stultorum infinitus est numerus, begalinis skaičius kvailių, apie kurį skaitome Šventajame Rašte, regis, kasdien vis didėja. Įvairiausiose vietose, netikėčiausiose situacijose, prisidengę pareigų teikiamu prestižu ar net „dorybėmis“ – kiek kartų tau tenka patirti kvailystes ir sveiko proto stoką!

Tačiau aš nesuprantu, kaip galima prarasti antgamtinį gyvenimo pojūtį ir likti abejingam; labai jau prasta tavo vidinė būsena, jei dėl žmogiškųjų priežasčių pakenti šias situacijas ir neturi kitos išeities, kaip pakęsti.

Nepadėdamas jiems atrasti kelio per atsakingą ir gerai atliekamą – pašventintą! – darbą, tampi tokiu pat kvailiu, kaip ir jie, arba jų bendrininku.

Svarbu, kad grumiesi, kad paremi pečiu… Vis dėlto profesinius reikalus palik jų vietoje; tai tik priemonės tikslui pasiekti; niekada nevalia jų laikyti svarbiausiu dalyku.

Kiek kartų profesionalitas sutrukdo vienytis su Dievu!

Atleisk už įkyrumą, bet įrankis, priemonė neturi virsti tikslu. Antai, jei kauptukas, užuot svėręs kaip paprastai, svertų pusę centnerio, žemdirbys tokiu įrankiu negalėtų kaupti ir visą energiją išeikvotų jį tampydamas, o sėkla, taip ir neįsikerojusi, liktų nenaudinga.

Visada atsitinka tas pat: dirbančiam, nors jo veikla ir būtų labai tiesi bei tyra, nesunku sukelti pavydą, įtarumą, nepatiklumą… Užimdamas vadovaujantį postą, atmink, kad kieno nors nuogąstavimų dėl konkretaus kolegos nepakanka, kad būtų galima atsisakyti „įtariamojo“; veikiau tai rodo, kad jis gali būti naudingas didesniuose užmojuose.

Kliūtys?.. Kartais jų būna. Tačiau kartais tu pats jas pramanai dėl patogumo ar iš bailumo. Kaip mikliai velnias pakiša šių pravarčių pretekstų nedirbti!.. Jis juk gerai žino, kad tinginystė – visų ydų motina.

Tu nuolat plėtoji veiklą. Tačiau nesilaikai tvarkos, todėl tau ir pristinga veiksmingumo. Man tu primeni vieną žmogų, apie kurį atsiliepė labai autoritetingas asmuo. Norėjau pagirti pavaldinį viršininko akivaizdoje, todėl tariau: „Kiek daug jis dirba!“ Man buvo atsakyta: „Geriau sakytumėte, kiek daug jis kruta!..“

Tu nuolat plėtoji bergždžią veiklą … Kiek daug tu kruti!

Norėdamas sumenkinti kito žmogaus darbo svarbą, tu sušnibždėjai: „Jis nieko daugiau nenuveikė, tik atliko savo pareigą.“

O aš pridūriau: „Ar tau tai atrodo maža?..“ Dėl to, kad atliekame savo pareigą, Viešpats dovanoja mums dangaus laimę: Euge serve bone et fidelis… intra in gaudium Domini tui – Puiku, šaunusis ir ištikimasis tarne, eikš į amžinąjį džiaugsmą!

Viešpaties garbinimas „kiekvieną akimirką“ – Jo teisė ir mūsų pareiga. Tad, veltui leisdami laiką, iš Dievo atimame šlovę.

Tu žinai, kad darbas skubus ir kad patogumui skiriamas laikas atimamas iš Dievo šlovės. Tad ko gi lauki ir sąžiningai neišnaudoji kiekvienos akimirkos?

Be to, patariu pamąstyti, ar per dieną atliekančios minutės, kurias sudėjus susidarytų valandos, neatsiranda iš tavo netvarkos ir nerangumo.

Liūdesys ir nerimas proporcingi prarastam laikui. Jausdamas šventą nekantrumą išnaudoti kiekvieną minutę, tu prisipildysi džiaugsmo ir ramybės, nes nebegalvosi apie save.

Rūpesčiai?.. „Aš neturiu rūpesčių,– pasakiau tau, – nes labai užsiėmęs.“¹

Tu pereini kritinį tarpsnį: tam tikra neaiški baimė, sunkumai pritaikant gyvenimo planą, varginantis darbas, nes nebepakanka dvidešimt keturių valandų per parą visiems įsipareigojimams atlikti…

Ar bandei laikytis apaštalo patarimo: „Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“? Kitaip tariant, Dievo akivaizdoje, su Juo, per Jį ir tik Jam.

Skirstydamas savo laiką, turi pagalvoti ir apie tai, kaip išnaudoti netikėtai atsiradusias laisvas valandėles.

Poilsį visada laikiau atsitraukimu nuo kasdienių darbų ir niekada – dykinėjimo dienomis.

Ilsėtis reiškia gaivintis, kaupti jėgas, idealus, planus… Trumpai tariant, tai reiškia pakeisti užsiėmimą, kad paskui galėtum grįžti prie įprastinio darbo su nauju užsidegimu.

Dabar, kai turi daug ką nuveikti, dingo visos „tavo problemos“… Pripažink, kad nusprendus dirbti Jam, jau nebelieka laiko galvoti apie savanaudiškus interesus.

Trumpos karštos maldos nekliudo darbui, kaip širdies plakimas netrukdo kūno judesiams.

Savo darbo pašventinimas – ne chimera, o kiekvieno krikščionio, tavo ir mano, misija…

Tai atradęs derintojas sakė: „Iš laimės kraustausi iš proto, būdamas tikras, kad, valdydamas stakles ir dainuodamas, daug dainuodamas – širdyje ir garsiai – galiu tapti šventas… Štai koks mūsų Dievo gerumas!“

Darbas tau atrodo neparankus, ypač mąstant, kiek mažai myli Dievą tavo bendradarbiai, sykiu bėgantys nuo malonės ir gėrio, kurį tu trokšti jiems pasiūlyti.

Privalai pasistengti kompensuoti visa, ką jie praleidžia, atsiduodamas Dievui ir darbe – to iki šiol nedarei, – paversdamas jį į dangų kylančia malda už žmoniją.

Dirbti su džiaugsmu nereiškia dirbti „linksmai“, paviršutiniškai, tarsi atsikratant varginančios naštos…

Pasistenk, kad lengvapėdiškumas ar vėjavaikiškumas nenuvertintų tavo pastangų, ir galiausiai tu stotum prieš Dievą ne tuščiomis rankomis.

Kai kas darbe vadovaujasi išankstine nuostata, iš pradžių niekuo nepasitikėdamas ir, žinoma, nesuprasdamas būtinybės stengtis pašventinti darbą. Kalbėdamiesi jie prašo neužkrauti papildomos naštos be to darbo, kurį pakenčia nenoriai tarsi sunkenybę.

Vienas iš taikių mūšių, kurį reikia laimėti, yra susitikti Dievą darbe ir – su Juo ir kaip Jis – tarnauti kitiems.

Tu išsigąsti sunkumų ir atsitrauki. Žinai, kokią išvadą galima daryti iš tavo elgesio? Patogumas, patogumas ir patogumas!

Sakei esąs pasiryžęs eikvotis, ir eikvotis nesitausodamas, bet pasilieki didvyrio pameistriu. Veik brandžiai!

Studente, su apaštalo dvasia atsidėk knygoms, vidujai įsitikinės, kad šios mokymosi valandos jau dabar yra dvasinė auka, aukojama Dievui, naudinga žmonijai, tavo šaliai, tavo sielai.

Tu turi kovos žirgą, kuris vadinasi studijos; tūkstantį kartų ketinai gerai išnaudoti laiką, ir vis kas nors nukreipdavo tavo dėmesį. Kartais pats sau įgrįsti dėl menkos valios, nors kasdien vis pradedi iš naujo.

Ar esi mėginęs paaukoti savo mokymąsi konkrečiomis apaštališkosiomis intencijomis?

Bruzdėti lengviau, negu mokytis, bet ne taip veiksminga.

Jei žinai, kad mokymasis – tai apaštalavimas, bet apsiriboji mokydamasis tik tiek, kad galėtum išsisuktum, akivaizdu, jog tavo vidinis gyvenimas klostosi prastai.

Taip apsileisdamas prarandi gerąją dvasią ir lyg anas darbininkas, palyginime suktai paslėpęs gautąjį talentą, nesitaisydamas gali pats save pašalinti iš draugystės su Viešpačiu, įklimpęs savo patogumo išskaičiavimuose.

Mokytis būtina … Tačiau to dar nepakanka.

Kas nutiks tam, kuris žudosi, penėdamas savo egoizmą, arba tam, kuris nesiekia nieko kito, kaip tik užsitikrinti ramybę keleriems metams?

Mokytis reikia… norint laimėti pasaulį ir užkariauti jį Dievui. Tad didinkime savo pastangas, rūpindamiesi, kad atliekamas darbas virstų susitikimu su Viešpačiu ir taptų pagrindu kitiems, ateityje eisiantiems mūsų keliu…

Taip mokymasis taps malda.

Pažinęs, kiek daug žmonių didvyriškai gyvena Dievui, nepalikdami savo darbo vietos, priėjau išvadą, kad katalikui dirbti reiškia ne atlikti, o mylėti, mielai ir visada pranokti save pareiga ir auka.

Supratęs šį broliško darbo dėl Kristaus idealą, jausiesi didesnis, tvirtesnis ir toks laimingas, koks tik gali būti šiame pasaulyje, kurį daugelis stengiasi išklibinti ir apkartinti, veikdami tik dėl savo „aš“.

Šventumą sudaro didvyriški poelgiai. Todėl darbe iš mūsų reikalaujama didvyriškumo, deramai užbaigiant skirtąsias užduotis dieną po dienos, nors ir kartojantis vis tiems patiems užsiėmimas. Antraip išeitų, kad mes nenorime būti šventi!

Mane įtikino mūsų draugas kunigas. Kalbėdamas apie apaštališkąjį darbą, jis patikino man, kad nėra nesvarbių užsiėmimų. „Po šiuo rožių pilnu lauku, – sakė jis, – slypi tylios pastangos daugelio sielų, savo darbu ir malda, savo malda ir darbu pelniusių viską apvaisinantį gausų malonių lietų iš dangaus.“

Ant darbo stalo, kambaryje, piniginėje laikyk Švenčiausiosios Mergelės atvaizdą ir nukreipk į jį žvilgsnį, imdamasis užduoties, atlikdamas ją ir užbaigęs. Patikinu, jog ji suteiks tau pakankamai jėgų, kad galėtum savo darbą paversti meilingu pokalbiu su Dievu.