Dosnumas

Nemaža krikščionių įsitikinę, kad Atpirkimas bus atliktas visose pasaulio srityse ir kad turi būti keletas sielų – nežinia kurių, – padėsiančių Kristui jį atlikti. Tačiau jie regi tai vykstant ilgus amžius, daugelį amžių… Jei Atpirkimas vyktų jų atsidavimo tempu, tai užtruktų ištisą amžinybę.

Tu irgi taip manei, kol jie neatėjo tavęs „pažadinti“.

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

„Melskite už mane, – sakei, – kad būčiau dosnus, kad eičiau pirmyn, kad imčiau keistis taip, jog kurią nors dieną tapčiau kam nors naudingas.“

Na, gerai. Tačiau kokių priemonių tu imiesi, kad šie ketinimai būtų veiksmingi?

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Lėtai apmąstyk, kad labai maža iš tavęs prašoma už visa, ką gauni dovanai.

Niekaip nepasiryždamas pradėti, apsvarstyk, ką rašė man vienas iš tavo brolių: „Tai kainuoja, bet „sprendimą“ pagaliau priėmus, koks laimės atokvėpis, kad kelyje esi saugus!“

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai.

Viešpaties kvietimas – pašaukimas – visada pasirodo taip: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Taip, pašaukimas privalo atsižadėjimo, aukos. Tačiau kokia smagi pasirodo esanti auka – gaudium cum pace, džiaugsmas ir ramybė, – jei atsižadėjimas būna visiškas!

Kalbant apie asmeninį įsitraukimą, jis ėmė samprotauti taip: „Tuo atveju galėčiau padaryti tai… turėčiau padaryti tai…“

Jam buvo paprieštarauta: „Čia su Viešpačiu nesiderama. Dievo įstatymas, Viešpaties kvietimas arba priimamas toks, koks yra, arba atmetamas. Reikia ryžtis: leistis pirmyn, be jokios atodairos ir su dideliu užsidegimu, arba eiti sau. Qui non est mecum… – Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“

Nuo dosnumo stygiaus iki drungnumo – tik vienas žingsnis.

Kad nemėgdžiotum, iš vieno laiško nurašau šį bailumo pavyzdį: „Žinoma, labai dėkingas jums, kad mane atmenate, nes man reikia daug maldų. Tačiau taip pat būčiau dėkingas, jei, melsdamas Viešpatį padaryti mane apaštalu, nesistengtumėte melsti, kad Jis pareikalautų iš manęs atiduoti savo laisvę.“

Tas tavo pažįstamas, labai protingas, pasiturintis, geras žmogus, sakydavo: „Reikia laikytis įstatymo, bet su saiku, neperžengiant ribos, kiek įmanoma laisviau.“

Ir pridurdavo: „Nusidėti? Ne, bet ir visiškai atsiduoti – taip pat ne.“

Tikrai skaudina tie apgailėtini apdairūs žmonės, nesugebantys pasiaukoti, atsiduoti kilniam idealui.

Iš tavęs reikia daugiau reikalauti, nes tu gali duoti daugiau ir privalai duoti daugiau. Pamąstyk apie tai.

„Tai labai sunku!“ – sušunki nusiminęs.

Klausyk, jei kovoji, iš Dievo malonės to pakanka: atsisakyti asmeninių interesų, tarnauti kitiems dėl Dievo ir padėti Bažnyčiai lauke, kuriame šiandien vyksta mūšis – gatvėje, gamykloje, dirbtuvėje, universitete, įstaigoje, savo aplinkoje, tarp saviškių.

Tu rašei: „Iš esmės visada labai trūksta dosnumo. Kaip gaila ir kokia gėda – atrasti kelią ir leisti, kad tikslą aptemdytų neišvengiami dulkių debesėliai!“

Nepyk, bet pasakysiu, kad kaltas tu pats vienas; drąsiai pulk save. Priemonių turi daugiau negu pakankamai.

Savo egoizmo atskirtas nuo bendro įkarščio už sveiką ir šventą žmonių gerovę, tapęs apdairus ir nebesijaudindamas, išvydęs materialius ar moralinius artimųjų vargus, priverti mane sviesti tau į veidą keletą aštrių žodžių, idant sureaguotum; nejausdamas palaimintosios brolybės su savo broliais žmonėmis ir gyvendamas už didžiosios krikščionių šeimos ribų, tu esi vargšas savanaudis.

Viršūnė? Atsidavusiai sielai viskas virsta siektina viršūne; kiekviena diena atskleidžia naujus tikslus, nes Dievo meilė nežino ribų ir nenori apsiriboti.

Juo būsi dosnesnis dėl Dievo, juo būsi laimingesnis.

Dažnai kyla pagunda pasilikti šiek tiek laiko vien sau…

Išmok pagaliau gydytis šį silpnadvasiškumą, tuoj pat taisydamasis.

Tu vienas iš sakančių: „Viskas arba nieko.“ Tačiau kai nieko negali… kokia gėda!

Pradėk nuolankiai kovoti, idant uždegtum šį varganą, šykštų atsidavimą, kol padarysi jį „visiškai“ veiksmingą.

Kas pasivedė Dievui, tas nieko neprarado.

Daugeliui moterų ir vyrų norėčiau sušukti į ausį: „Pašvęsti savo vaikus Dievo tarnystei – tai ne auka, o garbė ir džiaugsmas!“

Jam išmušė sunkaus išmėginimo valanda, ir jis atėjo pas tave nusiminęs.

Pameni? Jam, draugui, duodančiam tau „protingų“ patarimų, tavo veikimo būdas buvo tik utopija, idėjų iškraipymo vaisius, valios nelaisvė ir… panašūs „sąmojai“.

„Tas atsidavimas Viešpačiui, – sakydavo jis, – yra nenormalus religinio jausmo perlenkimas.“ Savo vargana logika jis manė, kad tarp tavo šeimos ir tavęs įsiterpęs kai kas svetimas – Kristus.

Šiandien jis suprato, ką šitiek kartų jam kartojai: Kristus niekada neatskiria sielų.

Štai tau skubi užduotis – išjudinti tikinčiųjų ir netikinčiųjų sąžinę, pakelti geros valios žmones, idant jie bendradarbiautų ir suteiktų priemonių, būtinų darbui su sielomis.

Jis rodo daug entuziazmo ir supratimo. Tačiau, pamatęs, kad tai susiję su juo pačiu ir kad rimtai turi prisidėti jis, bailiai atsitraukia.

Man jis primena tuos, kurie didelio pavojaus akimirkomis su netikra drąsa šaukdavo: „Karas! Karas!“ Tačiau nenorėdavo nei duoti pinigų, nei užsirašyti savanoriais savo tėvynės gynybon.

Liūdna, matant, kaip kai kas supranta išmaldą – kaip kelis skatikus arba kokį seną drabužį. Atrodo, tarsi jie nebūtų skaitę Evangelijos.

Nedvejodami padėkite žmonėms išsiugdyti pakankamą tikėjimą ir tvirtybę, idant jie būtų pasirengę gyvenime kilniadvasiškai atsisakyti būtinų dalykų.

Tinginiams paaiškinkite, kad net žemiškuoju požiūriu nekilnu ir negražu laukti paskutinės akimirkos, kai norom nenorom nieko nebegalima su savimi pasiimti.

„Kas skolina, tas neatgauna; jei atgauna, tai ne viską; jei viską, tai ne visai tą patį; jei ir tą patį, tai įgyja mirtiną priešą.“

Na ir kas?.. Duok! Neskaičiuodamas išlaidų ir visada – dėl Dievo. Taip net žmogiškuoju požiūriu gyvensi arčiau žmonių ir prisidėsi prie to, kad mažiau būtų nedėkingųjų.

Mačiau raudonį to paprasto vyro veide, kone ašaras jo akyse: jis dosniai prisidėjo prie gerų darbų garbingai uždirbtais pinigais ir sužinojo, kad „gerieji žmonės“ pavadino jo veiksmus nedorais.

Naiviai kaip šių Dievo mūšių naujokas jis murmėjo: „Jie mato, kad aukojuosi… ir vis dėlto tyčiojasi iš manęs!“

Pasikalbėjau su juo ilgėliau; jis pabučiavo mano Nukryžiuotąjį, ir savaiminis jo pasipiktinimas virto ramybe ir džiaugsmu.

Ar nejauti beprotiško noro padaryti savo atsidavimą visapusiškesnį, nepataisomesnį?

Kokia juokinga mūsų, vargšų žmonių, nuostata, dėl kurios retkarčiais Viešpačiui atsakome tokių menkniekių! Praeina laikas, dalykai atsiskleidžia tikruoju pavidalu…, ir tampa gėda bei skaudu.

Aure audietis, et non intelligetis: et videntes videbitis, et non perspicietis. Šventosios Dvasios žodžiai aiškūs: „Jie girdi savo ausimis, bet nesupranta; žiūri savo akimis, bet nemato.“

Kodėl nerimauji, jei kai kurie, matydami apaštalavimą ir suvokdami jo didybę, neatsideda jam? Ramiai melskis ir ištverk savo kelyje; jeigu šie nesiryžta, ateis kiti!

Nuo tada, kai tarei Jam taip, laiko būvyje keičiasi horizonto spalvos; jis kasdien vis gražėja, vis erdviau ir skaisčiau spindi. Tačiau tu privalai ir toliau sakyti taip.

Švč. Mergelė Marija – beribio atsidavimo Mokytoja. Pameni? Girdamas Ją, Jėzus Kristus sakė: „Kas vykdo mano Tėvo valią, tas / ta yra mano motina!..“

Prašyk šios gerosios Motinos, kad tavo sieloje stiprėtų – meilės ir laisvės galia – jos pavyzdingo kilniadvasiškumo atsakymas: Ecce ancilla Domini! – Štai aš Viešpaties tarnaitė.