Drąsa

Nebūkite ribotos sielos, nesubrendę vyrai ar moterys, trumparegiai, nesugebantys aprėpti mūsų antgamtinio krikščioniško Dievo vaikų horizonto. Dievas ir drąsa!

Drąsa – nei neapdairumas, nei beatodairiškas nutrūktgalviškumas, nei paprastas įžūlumas.

Drąsa – tai tvirtumas, viena iš pagrindinių dorybių, būtinų sielos gyvenimui.

Apsisprendei veikiau apmąstymu, negu įkarščiu ir entuziazmu. Nebuvo vietos jausmams, nors troškai jų patirti; atsidavei įsitikinęs, kad to nori Dievas.

Ir nuo tos akimirkos „nebejautei“ jokios rimtos abejonės; vietoj to – giedras, ramus džiaugsmas, kartais besiliejantis per kraštus. Taip Dievas atsilygina už narsius meilės poelgius.

Perskaičiau kai kuriose šalyse labai populiarią patarlę: „Pasaulis yra Dievo, bet Dievas jį nuomoja drąsiesiems“, ir ji privertė mane susimąstyti.

Ko tu lauki?

„Nesu toks apaštalas, koks turėčiau būti. Aš… drovus.“

Ar tik nebūsi įbaugintas, nes menka tavo meilė? Imk veikti!

Sunkumai tave pribloškė, atėmė drąsą, ir tu pasidarei „atsargus, nuosaikus ir objektyvus“.

Atmink, kad visada niekinai šias sąvokas, nes tai bailumo, silpnadvasiškumo ir patogumo sinonimai.

Baimė? Ji būdinga žinantiems, jog jie elgiasi blogai. Tau – niekada.

Labai nemaža krikščionių būtų apaštalai…, jei nebijotų.

Jie paskui skundžiasi, atseit Dievas juos apleidęs. O kaip jie patys elgiasi su Dievu?

„Mūsų daug; Dievo padedami galime nuvykti bet kur“, – užsidegę aiškina jie.

Tad ko gi tu nusimeni? Iš Dievo malonės gali pasiekti šventumą, o tai ir yra esmė.

Sąžinės priekaištas, kad liovėmės darę gerą darbą, yra ženklas, jog Viešpats nenorėjo, kad jį mestume.

Būtent. Be to, būk tikras, kad Dievo malonės padedamas galėjai padaryti.

Nepamirškime, kad vykdydami Dievo valią kliūtis įveiksime peržengdami..., prasibraudami..., arba apeidami. Vis dėlto jos įveikiamos!

Kai triūsiate skleisdami apaštališkąjį užmojį, „ne“ niekada nebūna galutinis atsakymas; neatlyžkite!

Tu per daug „įžvalgus“ ir per mažai „antgamtiškas“, todėl ir esi laikomas apsukruoliu; neišradinėk kliūčių ir nenorėk jas visas pašalinti.

Galbūt tavo pašnekovas ne toks „mitrus“, o gal kilnesnis už tave ir, pasikliaudamas Dievu, jis neatsilieps tau gausybe „bet“.

Galima veikti taip apdairiai, kad vienu žodžiu tai vadintina silpnadvasiškumu.

Patikėk, kad, darbuojantis dėl Dievo, nėra neįveikiamų sunkumų nei nusiminimų, priverčiančių mesti užduotį, nei nesėkmių, vertų šio vardo, kad ir kokie nenaudingi atrodytų rezultatai.

Tavo tikėjimas per mažai veiksmingas; sakyčiau, tai davatkos tikėjimas, o ne vyro, kovojančio, kad taptų šventas.

Ramybės! Drąsos!

Šiomis dorybėmis ir triuškink abejingųjų, baikštuolių, išdavikų penktąją koloną.

Patikinai mane norįs kovoti be atvangos. Tačiau štai ateini nuleistais sparnais.

Įsidėmėk, jog net žmogiškuoju požiūriu nedera, kad viskas tau atitektų iškart, be kliūčių. Šiek tiek – daug! – dera pačiam pasistengti. Jei ne, tai kaipgi ketini tapti šventas?

Tu nepuoli triūsti dėl šio antgamtinio užmojo, pasak tavęs, bijodamas nemokėsiąs patikti, galįs nederamai pasielgti. Jei daugiau galvotum apie Dievą, tai netaukštum tokių niekų.

Kartais pamanau, kad keletas Dievo ir Jo Bažnyčios priešų gyvena iš daugybės geruolių baimės, ir mane apima gėda.

Kalbantis jis teigė esąs linkęs niekada neišvykti iš savo trobos, nes jam labiau patinką skaičiuoti „savo“ lūšnos sijas, negu žvaigždes danguje.

Daug tokių, nesugebančių atsitraukti nuo savo menkų reikalų ir pakelti akis į dangų; jau metas būtų jiems įgyti tauresnę regą!

Suprantu, koks antgamtiškas ir žmogiškas džiaugsmas buvo apėmęs tą žmogų, kuriam teko laimė atsidurti dieviškosios sėjos priešakyje.

„Nuostabu jaustis vieninteliu, išjudinančiu visą miestą ir apylinkes“, – kartojo jis įsitikinęs.

Nelauk, kol turėsi daugiau priemonių ar kol ateis kiti; sieloms tavęs reikia šiandien, dabar.

Būk drąsus savo maldoje, ir Viešpats tave iš pesimisto pavers optimistu, iš drovaus – ryžtingu, iš silpnadvasio – tikėjimo žmogumi, apaštalu!

Anksčiau tave kankinusios ir atrodžiusios lyg aukščiausi kalnai problemos visiškai išnyko, išsisprendė dieviškai, tarsi Viešpačiui liepus nurimti vėjams ir vandenims.

Ir tik pamanykite, tu vis dar abejojai!

„Nepadėkite tiek daug Šventajai Dvasiai!“ – juokaudamas, bet ir su didele baime tarė man vienas draugas.

Atsakiau: „Manau, kad per mažai Jai padedame.“

Juose ir jose matydamas tiek baimės, tiek netikro protingumo …, degu troškimu jų paklausti: „Vadinasi, tikėjimas ir pasitikėjimas skirti tik skelbti, o ne praktikuoti?“

Tu pasijunti atsidūręs gana keistoje padėtyje: viena vertus, įbaugintas, žvelgiantis į savo vidų, kita vertus, žvelgdamas aukštyn – tikras, žvalus, ryžtingas.

Nesirūpink, nes tai parodo, kad imi geriau pažinti save ir svarbiausia vis geriau pažįsti Jį.

Matei? Su Juo tu sugebėjai! Ko gi taip nustebai?

Patikėk, nėra ko stebėtis. Pasitikint Dievu – tikrai pasitikint! – visa pasirodo lengva. Be to, tai visada pranoksta ribas to, ką įsivaizdavai.

Nori gyventi šventa drąsa, kad pasiektum, jog per tave veiktų Dievas? Kreipkis į Mariją, ir ji taip lydės tave nuolankumo keliu, kad, susidūręs su žmogaus protui neįmanomais dalykais, tu sugebėsi atsakyti fiat! – tebūnie! – žodžiu, jungiančiu žemę su dangumi.