Draugystė

Kai sunku padaryti paslaugą, pasitarnauti žmogui, mąstyk, kad jis yra Dievo vaikas, atmink, kad Viešpats liepė mylėti vieniems kitus.

Maža to, kasdien gilinkis į šį Evangelijos pamokymą; nepasilik paviršiuje. Padaryk išvadas – tai gana lengva – ir derink prie šių reikalavimų savo elgesį kiekvieną akimirką.

Gyvenama taip skubotai, kad krikščioniškoji artimo meilė šiame pasaulyje yra tapusi retu reiškiniu, nors Kristus ir skelbiamas – bent jau žodžiais.

Tarkime, kad taip yra iš tiesų. Tačiau ką gi veiki tu, kaip katalikas turintis tapatintis su Juo ir sekti Jo pėdomis? Juk mums liepta eiti ir skelbti Jo mokymą visoms tautoms, visoms! Ir visais laikais.

Žmonės, kaip visada istorijoje, suvienija savo gyvenimus, siekdami bendros užduoties ir paskirties išsipildymo.

Argi šiandieniams vyrams ir moterims mažiau vertinga unikali paskirtis – amžinoji laimė?

Draugystės prasmę tu supratai, pasijutęs mažosios kaimenės ganytoju, tos kaimenės, kurią buvai palikęs ir nori vėl suburti, stengdamasis tarnauti kiekvienam.

Tavęs negali tenkinti vien pasyvus buvimas sau. Tu turi tapti tikru savo draugų draugu, padėti jiems. Pirmiausia – savo elgesio pavyzdžiu. Paskui – savo patarimu ir artimos draugystės daroma įtaka.

Tau sukėlė entuziazmą netikėtai atrasta brolybės ir kolegiškumo dvasia … Aišku, buvai daug svajojęs apie tai, bet niekada nepatyręs. Nepatyręs, nes žmonės pamiršta esą broliai Kristaus, to mielo mūsų Brolio, kuris be išlygų atidavė gyvybę už kitus, už visus ir už kiekvieną.

Didele sėkme laikei susitikimą su tiesos mokytojais, tikrais draugais, mokiusiais tave, panorėjusį žinoti, be jokių apribojimų; nereikėjo regzti pinklių, siekiant išgauti jų mokslą, nes tau buvo parodytas lengvesnis kelias, nors, norint jį atrasti, jiems teko sunkiai dirbti ir kentėti… Dabar tavo eilė padaryti tą pat šitam, anam, visiems!

Gerai pamąstyk ir atitinkamai veik, nes žmonės, laikantys tave nemaloniu, liausis taip manyti, supratę, kad tu tikrai juos myli. Tai priklauso tik nuo tavęs.

Negana būti geram, reikia dar ir atrodyti tokiam. Ką gi pasakytum apie rožių krūmą, vedantį tik spyglius?

Norint įkaitinti drungnuosius, reikia apsiausti juos entuziazmo ugnimi.

Daugelis gali šaukti: „Nedejuokite dėl mano padėties! Verčiau parodykite, kuriuo keliu išeiti iš tos situacijos, kuri taip liūdina jus!“

Brolybės su visomis sielomis pareiga reikalauja nepastebimos „mažųjų dalykų apaštalavimo“ praktikos su tokiu tarnavimo įkarščiu, kad kelias joms atrodytų malonus.

Koks siauras akiratis sielų, kurios pavydžiai saugo „nuoskaudų sąrašą“!.. Su šiais nelaimėliais neįmanoma sugyventi.

Tikra artimo meilė omnia suffert – viską pakelia, neskaičiuodama teikiamų „nuolatinių ir būtinų“ paslaugų, neįsidėmėdama nė patiriamų skriaudų.

Tu laikaisi reiklaus gyvenimo plano: keliesi anksti rytą, meldiesi, dažnai eini sakramentų, daug dirbi ar mokaisi, esi nuosaikus, mariniesi…, bet pastebi, kad tau kai ko trūksta!

Įtrauk į savo dialogą su Dievu tokį svarstymą. Šventumas – kova jo siekiant – yra artimo meilės pilnatvė, todėl reikia pasitikrinti savo meilę Dievui, o per Jį – ir kitiems. Taip galbūt atrasi savo sieloje slypinčius didelius trūkumus, su kuriais net nekovojai; tu nesi geras sūnus, geras brolis, geras bendradarbis, geras draugas, geras kolega, bet, be saiko mylėdamas „savo šventumą“, esi pavydus.

Tu aukojiesi dėl daugelio „asmeniškų“ dalykų, todėl esi prisirišęs prie savo „aš“, savo asmens ir iš esmės gyveni ne Dievui ir ne kitiems, o tik sau.

Tu laikai save draugu, nes nepasakai blogo žodžio. Tai tiesa, bet aš nematau nė gero darbo pavyzdžio, paslaugumo…

Tokie žmonės – prasčiausi draugai.

Pirma tu skriaudi… O kol dar niekas neatsiliepė, šauki: „Dabar tarp visų tebūna meilė!“

Pradėjęs nuo antro dalyko, niekada neprieitum prie pirmojo.

Nebūk intrigantas, kaip tas, apie kurį jo paties motina teigė: „Supažindinkite jį su savo draugais, ir jis pasirūpins, kad tie draugai susikivirčytų su jumis.“

Man neatrodo krikščioniška ta brolybė, kuria didžiuojasi tave perspėjantis draugas: „Išgirdau apie tave tokį ar kitokį barbarišką šmeižtą; nepasitikėk nė vienu žmogumi savo artumoje…“

Man ji neatrodo krikščioniška, nes šiam broliui trūksta tauraus sprendimo, idant jis pirmiau nutildytų šmeižiką, o paskui jau atvirai pasakytų tau jo vardą.

Stokodamas charakterio, įgalinančio reikalauti iš savęs tokio elgesio, šis brolis užtraukia tau pavojų gyvenime likti vienam, versdamas visais nepasitikėti ir visiems šykštėti meilės.

Tu neturi nė trupučio antgamtinės regos ir kituose įžvelgi tik geresnės ar blogesnės socialinės padėties asmenis. Sielų net neprisimeni, netarnauji joms. Todėl tu ne kilnus… ir su savo netikru maldingumu gyveni labai toli nuo Dievo, nors ir daug meldiesi.

Mokytojas yra labai aiškiai pasakęs: „Eikite šalin nuo manęs, į amžinąją ugnį, nes buvau išalkęs…, buvau ištroškęs…, buvau kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.“

Tobulai mylėti Dievą, o bendraujant su artimu leistis valdomam egoizmo arba apatijos – tai nesuderinami dalykai.

Tikros draugystės sąlyga – nuoširdžios pastangos suprasti draugų įsitikinimus, nors ir negalint jiems pritarti ar su jais sutikti.

Niekada neleisk ant draugystės kelio želti piktžolėms; būk ištikimas.

Tvirtas pasiryžimas draugauti yra toks: bendraujant su artimu, kad ir koks jis būtų, mintimis, žodžiais, darbais nebesielgti taip, kaip iki šiol, t. y. niekada nepaliauti praktikavus artimo meilės, niekada neįsileisti sielon abejingumo.

Tavo artimo meilė turi būti atitinkama, priderinta prie kitų žmonių poreikių…, o ne prie tavo.

Dievo vaikai! Šis būvis paverčia mus kai kuo, kas transcendentiškiau už vienas kitą pakenčiančius asmenis. Paklausyk Viešpaties: Vos autem dixi amicos! – mes – Jo draugai, kaip ir Jis, herojišką valandą ir kasdienėje santarvėje mielai atiduodantys gyvybę vieni už kitus.

Kaip galima tikėtis, kad neturintys mūsų tikėjimo ateis į šventąją Bažnyčią, matydami, kaip negražiai vieni su kitais elgiasi tie, kurie sakosi esą Kristaus sekėjai?

Tavo malonus elgesys turi tapti vis patrauklesnis kiekybe ir kokybe. Antraip apaštalavimas užges inertiškuose ir uždaruose būreliuose.

Savo draugyste ir mokymu – pasitaisau: artimo meile ir Kristaus žinia – tu paskatinsi daugelį nekatalikų rimtai bendradarbiauti visų žmonių labui.

Pasižymėjau, ką kalbėjo darbininkas, dalyvavęs tavo surengtame susirinkime, o paskui sužavėtas sakęs: „Niekada nebuvau girdėjęs taip kaip čia kalbant apie kilnumą, garbingumą, prielankumą, dosnumą…“ Ir nustebęs jis padarė išvadą: „Palyginti su kairiųjų ir dešiniųjų materializmu, tai tikra revoliucija!“

Kiekvienai sielai suprantama Jėzaus Kristaus įsteigtoji brolystė; stenkimės neiškraipyti šio mokymo!

Kartais tu mėgini teisintis, tikindamas esąs išsiblaškęs, neatidus arba sauso, santūraus būdo. Ir dar priduri dėl to gerai nepažįstąs žmonių, su kuriais gyveni.

Klausyk, bet iš tikrųjų juk tavęs netenkina toks pasiteisinimas?

Patariau įdėti daug antgamtinio požiūrio į visas savo įprastinio gyvenimo smulkmenas. Ir tuoj pat pridūriau, kad bendras gyvenimas per visą dieną tau suteikia daug progų.

Gyventi artimo meile reiškia gerbti kitų mąstyseną, prisipildyti džiaugsmo dėl savo kelio Dievo link…, nesistengiant, kad kiti mąstytų taip, kaip tu, kad vienytųsi su tavimi.

Man yra tekę dalytis su tavimi tokiais svarstymais. Skirtingi keliai yra lygiagretūs; eidamas savuoju, kiekvienas pateks pas Dievą… Neįnik lyginti ar smalsauti, kuris eina aukščiau; tai nesvarbu, svarbu tik tai, kad visi pasiektume tikslą.

„Kad kitas toks kupinas trūkumų!“ Na, gerai… Tačiau ką jau sakyti apie tai, jog tobuli būna tik danguje, jei tu irgi tampaisi su savo trūkumais, bet vis dėlto esi pakenčiamas ir net gerbiamas, mylimas meile, kurią Jėzus Kristus dovanojo saviesiems, kad ir kokias varganumo naštas jie nešiotų!

Išmok!

Tu skundiesi jo nesupratingumu… Esu tikras, kad jis daro visa, kas įmanoma, kad tik tave suprastų. Tačiau kada gi tu bent kiek pasistengsi jį suprasti?

Gerai, sutinku! Šis žmogus blogai pasielgė; jo poelgis smerktinas ir negarbingas; nematyti, kad jis paisytų padorumo.

„Žmogiškai jis nusipelno vien paniekos!“ – pridūrei tu.

Patvirtinu suprantąs, bet nepalaikąs pastarąjį tavo teiginį; šis varganas gyvenimas yra šventas, ir Kristus mirė, kad jį atpirktų! Jeigu Jis jo neniekina, tai kaip gali drįsti tu?

Tiek sumenkusi, kad tapusi svetimų bėdų bendrininke, susiaurėjusi iki liūdnos kūmystės, tavo draugystė nebeverta nė menkiausios pagarbos.

Iš tikrųjų gyvenimas, jau savaime ankštas ir nesaugus, kartais tampa sunkus. Tačiau tai padės tau tapti antgamtiškesniam, pamatyti Dievo ranką; šitaip aplinkiniams tu tapsi žmogiškesnis ir supratingesnis.

Atlaidumas proporcingas autoritetui. Paprastas teisėjas, gal ir pripažindamas švelninančias aplinkybes, turi pasmerkti nusikaltėlį, kurio kaltė įrodyta ir kuris prisipažino. Aukščiausia šalies valdžia kartais suteikia amnestiją arba malonę. Dievas atgailaujančiai sielai atleidžia visada.

„Per jus pamačiau Dievą, pamiršusį mano beprotystes bei įžeidimus ir priėmusį mane su Tėvo meilumu.“ Šitaip atgailaudamas, grįžęs į tėvų namus, saviškiams rašė vienas XX a. sūnus palaidūnas.

Tau daug pastangų prireikė, kad galėtum nusikratyti ir pamiršti savo rūpestėlius, savo asmeninius lūkesčius – varganus ir negausius, bet įsišaknijusius. Užtat šiandien tu tikras, kad tavo broliai – tavo lūkestis bei tavo rūpestis ir tik jie, nes išmokai artime atrasti Jėzų Kristų.

„Šimteriopai!“… Prieš kelias dienas prisiminei šį Viešpaties pažadą!

Būk tikras, kad tą „šimteriopai“ patirsi tarp apaštalavimo draugų išgyvenamoje brolybėje.

Kiek baimių ir pavojų gali išsklaidyti tikra brolių meilė, neįvardijama – antraip ji atrodytų tarsi išniekinta, – bet spindinti kiekvienoje smulkmenoje!

Su tikru patiklumu kasdien kreipkis į Švenčiausiąją Mergelę. Ji sustiprins ir atgaivins tavo sielą ir tavo gyvenimą. Ji atvers tau savo širdyje saugomus lobius, nes „amžiais nėra girdėta, kad ji apleistų bent vieną, kas bėga prie jos, šaukiasi jos pagalbos ir prašosi užtariamas“.