Drausmė

Noriai paklusti. Tačiau su protu, su meile ir atsakomybės jausmu, anaiptol nesmerkiančiu to, kuris vadovauja.

Apaštalaudamas paklusk, nekreipdamas dėmesio į žmogiškąsias vadovo savybes ir į tai, kaip jis vadovauja. Jei elgiesi priešingai, tai ne dorybė.

Kryžių būna įvairių: iš briliantų, perlų, smaragdų, emalių, dramblio kaulo…, taip pat iš medžio, kaip mūsų Viešpaties. Visi nusipelno tos pačios pagarbos, nes Kryžius kalba apie žmogumi tapusio Dievo auką. Taikyk šį samprotavimą savo klusnumui, nepamiršdamas, kad Jis meiliai, nedvejodamas apkabino medį ir ten mus atpirko.

Tik paklusęs, o tai jau intencijos grynumo ženklas, laikydamasis deramų sąlygų, broliškai perspėk ir šios pareigos vykdymu sustiprinsi vienybę.

Paklūstama lūpomis, širdimi ir protu. Paklūstama ne žmogui, o Dievui.

Nemėgsti klusnumo, jei nemėgsti paliepimo, taip pat jei iš tikrųjų nemėgsti to, kas tau liepiama.

Daugelis bėdų pataisomos beregint. Kitos – ne iš karto. Tačiau visos susitvarko, mums būnant ištikimiems, paklūstant, vykdant tai, kas nurodyta.

Viešpats nori, kad tu apaštalautum konkrečiai, kaip antai pagaudamas šimtą penkiasdešimt tris dideles – ir ne kitokias – žuvis į dešinę nuo valties.

Tu klausi manęs: „Kaip čia yra, kad žinau esąs žmonių žvejys, gyvenu sąlytyje su daugeliu bendražygių ir galiu suprasti, kur link kreipti savo specifinį apaštalavimą, bet nieko nepagaunu?… Ar man trūksta meilės? Trūksta vidinio gyvenimo?“

Atsakymą išgirsi iš Petro lūpų per kitą stebuklingą žūklę: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Jėzaus Kristaus vardu pradėk iš naujo. Sustiprėjęs tark: „Šalin apatiją!“

Paklusk be šitiek nereikalingų svarstymų… Rodyti liūdesį ar bodėjimąsi, gavus paliepimą – labai rimta klaida. O štai jausti – ne tik nėra nusižengimas, bet net gali būti gera proga didelei pergalei, herojiškųjų dorybių akto vainikavimui.

Ne aš tai išradau. Pameni? Evangelijoje pasakojama, kad šeimos tėvas davė tokią pat užduotį dviem sūnums… Ir Jėzus džiaugiasi tuo, kuris nors ir priešgyniavo, bet atliko, kas pasakyta; Jis džiaugiasi, nes drausmė yra Meilės vaisius.

Neklusnumas dažniausiai kyla iš nemokėjimo „išklausyti“ paliepimą, o tai iš esmės reiškia nuolankumo stygių arba nenorą tarnauti.

Nori tobulai paklusti?.. Tad gerai įsiklausyk, kad suprastum to, kas tau nurodoma, siekį ir dvasią; o jei ko nesupranti, tai klausk.

Kada gi įsitikinsi turįs paklusti!.. O nepaklūsti, jei, užuot įgyvendinęs savo gyvenimo planą, gaišti laiką. Visos tavo minutės turi būti kupinos: darbas, studijos, prozelitizmas, vidinis gyvenimas.

Panašiai kaip Bažnyčia stengiasi liturgija perteikti religijos slėpinių grožio nuojautą ir skatina labiau juos pamėgti, taip ir mes turime be teatrališkumo ir mandagiai, nors toks mandagumas ir gali atrodyti lengvabudiškas, rodyti gilią ir net išorinę pagarbą vadovui, savo lūpomis perteikiančiam mums Dievo valią.

Vadovaujant, pirmiausia paisant bendrojo gėrio, reikia atsižvelgti į tai, kad dvasinėje ir visuomeninėje srityje kokia nors norma vargiai gali patikti visiems.

Kaip sako liaudies išmintis, visiems niekada neįtiksi. Tačiau neabejok, kad tai ne įstatymo trūkumas, o niekuo nepateisinamas kai kurių žmonių puikybės arba egoizmo maištas.

Tvarka, autoritetas, drausmė… Jie klausosi, jei išvis klausosi, ir ciniškai šypsosi, duodami suprasti giną savo laisvę.

Tie patys žmonės tuoj pat sieks, kad mes juos gerbtume arba taikstytumės su jų klystkeliais; jie nesupranta – kokie lėkšti jų protestai! – kad jų manieros nepriimtinos – negali būti priimtinos – kaip tikra kitų laisvė.

Vadovaujantys dvasiniams reikalams turi domėtis viskuo, kas žmogiška, kad galėtų pakylėti tai į antgamtinį lygmenį ir sudievinti.

Jei ko nors neįmanoma sudievinti, neapgaudinėk savęs: tai ne žmogiška, tai „gyvuliška“, netinkama protingam kūriniui.

Autoritetas. Tai ne viršesniojo šaukimas ant žemesniojo, o šio – ant dar žemesnio.

Tokiu matu – autoriteto karikatūra – be akivaizdžios meilės ir žmogiškojo mandagumo pasiekiama tik to, kad galva vis labiau tolsta nuo pavaldinių, ne tarnaudama jiems, o veikiau naudodamasi jais!

Nebūk vienas iš tų, kurie, nesutvarkę savo namų, ketina kištis į kitų žmonių namų tvarkymą.

Tačiau… ar tikrai manai viską žinąs, būdamas iškeltas valdžion?

Įsidėmėk, kad geras valdytojas žino galįs ir turįs mokytis iš kitų.

Sąžinės laisvė? Ne! Kiek kartų tautas ir žmones yra suvedžiojusi ši apgailėtina klaida, įgalinanti veikti prieš vidinius įsakymus.

„Sąžinių“ laisvė? Taip! Tai reiškia pareigą klausyti šio vidinio imperatyvo…, ak, bet tik rimtai pasirengus ugdymu!

Vadovauti – tai ne kamuoti ar gniuždyti.

Čia tau, užimančiam postą valdžioje. Mąstyk apie tai, kad nevykusiai panaudojami ištrupa, sudyla ir tampa netinkami galingiausi ir veiksmingiausi įrankiai.

Vadovybės sprendimai, lengvabūdiškai priimami vieno asmens, visada arba beveik visada būna paveikti vienpusiško problemos matymo.

Kad ir koks būtum pasirengęs bei talentingas, turi klausytis tų, kurie dalijasi su tavimi vadovavimo užduotimi.

Niekada netikėk anoniminiais skundais; taip elgiasi niekšai.

Štai gero valdymo kriterijus – žmogiškąją medžiagą imti tokią, kokia yra, ir padėti jai gerėti, niekada jos nemenkinant.

Man labai patinka, kad tu stengiesi kasdien vis geriau pasirūpinti savo pavaldiniais, nes jausmas, jog esi gaubiamas arba saugomas meilaus vyresniojo supratimo, gali būti veiksminga paspirtis žmonėms, kuriems tu privalai tarnauti vadovaudamas.

Kaip gaila tų žmonių, kurie tapę vadovais, neįsigilinę į klausimą, bet kategoriškais teiginiais lengvai sprendžia ir kalba apie žmones ar temomis, kurių neišmano, net dėl ištikimybės stokos turėdami išankstinį nusistatymą!

Jei valdžia virsta diktatūros autoritarizmu ir ši situacija ilgai užtrunka, tai prarandamas istorinis tęstinumas, miršta ar pasensta valdantys žmonės, o brandaus amžiaus sulaukia neturintys valdymo patyrimo, ir jaunimas, nepatyręs bei sudirgęs, užsimano imti vadžias į savo rankas; kiek blogybių ir nusižengimų Dievui, savų ir svetimų, užsikrauna taip blogai besinaudojantys valdžia!

Būdamas neigiamai nusitaikęs bei įtarus, vadovas lengvai virsta ir tironu.

Vadovavimo darbe stenkis būti tikrai objektyvus. Venk kai kam būdingo polinkio veikiau įžvelgti tai, kas nepavyksta, klaidas, o kartais ir vien jas.

Prisipildyk džiaugsmo, būdamas tikras, kad Viešpats visiems suteikė gebėjimą tapti šventais būtent kovojant su savo trūkumais.

Naujumo troškimas gali vesti prie netvarkos.

Sakai, kad reikia naujų potvarkių… Manai, kad žmogaus kūnas pagerėtų dėl kitokios nervų ar kraujotakos sistemos?

Kaip kai kas siekia masiškumo! Taip vienybė paverčiama amorfišku vienodumu, nuslopinant laisvę.

Atrodo, tarsi jie nežinotų apie įspūdingą žmogaus kūno vienybę ir dievišką narių pasiskirstymą, kiekvienam su savo funkcija prisidedant prie bendros sveikatos.

Dievas nenorėjo, kad visi būtų lygūs ir kad visi lygiai taip pat keliautų vieninteliu keliu.

Reikia mokyti žmones dirbti, neperdedant pasirengimo; „daryti“ kartu reiškia ugdytis ir iš anksto priimti neišvengiamus netobulumus; geriausias yra gero priešas.

Niekada nepasikliauk vien organizacija.

Geram ganytojui nereikia bauginti avių; toks elgesys būdingas prastiems valdytojams. Todėl niekam ir nekeista, kad jie tampa nekenčiami ir vieniši.

Valdyti dažnai reiškia sugebėti „patraukti“ žmones, kantriai ir su meile.

Geras vadovas nepamiršta būtino lankstumo, neįkliūdamas į reiklumo stoką.

„Kol aš neverčiamas nusidėti!“ – šiuos tvirtus žodžius ištarė vargšas žmogus, asmeniniame gyvenime ir žmogiškuosiuoe bei krikščioniškuosiuose siekiuose beveik sunaikintas galingų priešų.

Mąstyk ir mokykis: kol tu neverčiamas nusidėti!

Ne visi piliečiai priklauso reguliariai kariuomenei. Tačiau kilus karui, dalyvauja visi… Viešpats irgi yra pasakęs: „Atėjau nešti ne taikos, o karo.“

„Buvau partizanas, – rašai, – ir, traukdamas per kalnus, šaudavau, kada tik įsigeidęs. Tačiau panorau užsirašyti į kariuomenę, nes supratau, kad karus lengviau laimi organizuotos, drausmingos pajėgos. Vargšas pavienis partizanas negali paimti ištisų miestų nei nukariauti pasaulio. Pakabinau savo medžioklinį šautuvą – jis, pasirodo, toks senoviškas! – ir dabar jau esu geriau ginkluotas. Sykiu žinau nebegalįs išsitiesti medžio pavėsyje ant kalno ir pasvajoti, kad vienas pats laimėsiu karą.“

Palaiminta drausmė ir palaiminta mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vienybė!

Daugeliui maištingų katalikų pasakyčiau, kad pareigos neatlieka tie, kurie, užuot laikęsi drausmės ir paklusę teisėtai valdžiai, tampa partija, maža frakcija, nesantaikos kiršintojais, sąmokslininkais ir liežuvautojais, kvailų asmeninių grumtynių kurstytojais, pavydo ir krizių apmatų audėjais.

Švelnus vėjelis ir uraganas – ne tas pat. Prieš pirmąjį atsilaiko bet kas; tai vaikų žaidimas, kovos parodija.

Maži prieštaravimai, trūkumai, maži vargai… Nešei juos noriai ir išgyvenai vidinį džiaugsmą, manydamas: „Dabar tai darbuojuosi Dievui, nes turime Kryžių!..“

Tačiau, vargšas mano sūnau, kilo uraganas, ir tu pajutai gūsį, galintį išrauti šimtamečius medžius. Ir viduje, ir išorėje. Pasitikėk! Jis neįstengs išrauti tavo tikėjimo bei meilės ir išvesti tavęs iš kelio…, jei neatsiskirsi nuo „galvos“, jei tebejausi vienybę.

Kaip lengva neįgyvendinti gyvenimo plano arba viską atlikti taip, kad geriau išvis nieko nedaryti!.. Ar šitaip tu nori vis labiau įsimylėti savo kelią, kad paskui galėtum šia meile užkrėsti kitus?

Stenkis gauti tik vieną teisę – vykdyti savo pareigą.

Sakai, kad našta sunki? Ne, tūkstantį kartų ne! Tie įsipareigojimai, kuriuos laisvai prisiėmei, lyg sparnai iškelia tave virš niekingo aistrų purvo.

Argi paukščiai jaučia savo sparnų svorį? Nukirpk juos ir dėk ant svarstyklių lėkštės; jie sveria! Tačiau ar gali paukštis skristi, jei jie nuplėšti? Jam reikia jų, ir jis nejaučia jų sunkumo, nes jie iškelia jį virš kitų kūrinių.

Tavo sparnai irgi sveria! Tačiau jei jų neturėtum, tai įklimptum į purviniausius liūnus.

„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“

Vyraujant tyrai ir nuoširdžiai meilei, drausmė, nors ir reikalaujanti pastangų vis tiek nėra našta, nes ji vienija su Mylimuoju.