Džiaugsmas

Niekas nėra laimingas žemėje, kol pasiryžta toks nebūti. Toks yra kelias: skausmas, krikščioniškai – Kryžius; Dievo Valia; Meilė; laimė čia, o paskui – amžinai.

Servite Domino in laetitia! – Tarnausiu Dievui su džiaugsmu! Džiaugsmu, kuris bus mano Tikėjimo, mano Vilties ir mano Meilės padarinys…, kuris tvers amžius, nes, kaip patikina apaštalas, Dominus prope est! – Viešpats arti. Todėl keliausiu su Juo visiškai saugus, nes Viešpats mano Tėvas…, ir Jo padedamas aš įvykdysiu Jo mielą valią, nors man tai ir kainuoja.

Vis kartoju įkyriai patarimą jums: būkite linksmi, visada linksmi. Teliūdi tie, kurie savęs nelaiko Dievo vaikais.

Kaip sakote, iš kailio neriuosi, kad mano mažiesiems broliams būtų „minkšta žengti“. Šitiek džiaugsmo tuose „varguose“!

Vienas tikėjimo vyras rašė man: „Iš būtinybės būdamas vienišas, puikiai pastebi brolių pagalbą. Suvokdamas, kad dabar viską turiu pakelti „vienas“, daug kartų pamanau, kad jei ne „ši draugija, kurią mes sudarome iš tolo“ – palaiminta šventųjų bendrystė! – negalėčiau išlaikyti to optimizmo, kurio esu kupinas.“

Nepamiršk, kad kartais svarbu greta savęs matyti besišypsančius veidus.

„Jūs tokie linksmi – nesitikėjau“, girdėjau sakant.

Iš toli eina velniškos Kristaus priešų pastangos be atvangos murmėti, kad Dievui atsidavę žmonės yra „apniukę“. Nelaimei, kai kurie, norėdami būti „geri“, aidu atkartoja juos savo „liūdnomis dorybėmis“.

Dėkojame tau, Viešpatie, kad panorai pasikliauti mūsų gyvenimu, laimingai linksmu, idant ištrintum šią klaidingą karikatūrą.

Taip pat prašau, kad mes to nepamirštume.

Teneskaito niekas tavo veide nei liūdesio nei skausmo, kai aplink pasaulyje skleidi savo pasiaukojimo aromatą; Dievo vaikai visada turi būti ramybės ir džiaugsmo sėjėjai.

Dievo vyro, Dievo moters džiaugsmas turi būti besiliejantis per kraštus: ramus, užkrečiamas, patrauklus…, trumpai tariant, toks antgamtiškas, toks lipus ir toks natūralus, kad patrauktų kitus eiti krikščioniškais keliais.

„Patenkintas?“ Šis klausimas privertė mane susimąstyti.

Dar nesugalvota žodžių, išreiškiančių visa, ką jauti širdyje ir valioje, žinodamas esąs Dievo vaikas.

Kalėdos. Rašai: „Kaip laukia Švenčiausioji Mergelė Marija ir Juozapas, ir aš taip pat nekantriai laukiu Kūdikėlio. Koks būsiu laimingas Betliejuje! Nujaučiu pratrūksiąs neribotu džiaugsmu. Ak! Su juo irgi noriu gimti iš naujo…“

Duok, Dieve, kad šis tavo noras būtų tiesa!

Nuoširdus pasiryžimas – kelią kitiems padaryti mielą ir lengvą, nes gyvenimas ir taip atneša pakankamai vargo.

Kaip nuostabu atversti netikinčius, laimėti sielas!..

Taip pat ir net dar mieliau Dievui yra neleisti, kad jos pražūtų.

Vėl grįžti prie savo senų kvailysčių!.. O netrukus atsipeikėjęs pastebi, kad mažai džiaugiesi, nes tau trūksta nuolankumo.

Regis, atkakliai nenori suprasti sūnaus palaidūno palyginimo antros dalies ir vis dar tebesi prisirišęs prie varganos gilių laimės. Išdidžiai sužeistas savo trapumo, nesiryžti prašyti atleidimo ir nemanai, kad nusižeminusio tavęs laukia džiaugsmingas tavo Tėvo Dievo priėmimas, puota dėl to, kad sugrįžai ir pradedi iš naujo.

Tai tiesa, mes nieko neverti, mes niekas, nieko nesugebame, nieko neturime. Ir sykiu pačiame kasdienės kovos sūkuryje netrūksta kliūčių, pagundų… Tačiau tavo brolių džiaugsmas tau prie jų prisijungus išsklaidys visus sunkumus, nes matysi, jog jie tvirtai remiasi Juo: Quia Tu es Deus fortitudo mea – Juk Tu, Viešpatie, esi mūsų stiprybė.

Kartojasi scena, tarsi su palyginimo kviestiniais svečiais. Vieni bijo, kiti užsiėmę, daug kas… rezga istorijas, kvailai išsisukinėja.

Jie priešinasi. Taip ir gyvena: nusivylę, susijaukę, nieko nenorėdami, nuobodžiaudami, surūgę. O juk taip lengva kiekvieną akimirką priimti dieviškąjį kvietimą ir gyventi linksmai bei laimingai!

Pasirodo, labai patogu sakyti: „Niekam aš netinku; niekas man (mums) gerai neišeina.“

Tai netiesa, be to, tokiame pesimizme dar ir slypi didžiulis tingulys… Kai kuriuos dalykus tu darai gerai, kai kuriuos – prastai. Džiūgauk ir būk kupinas vilties dėl pirmųjų, be atvangos grumkis su antraisiais, kad pataisytum reikalus, ir tau pavyks.

„Tėve, kaip patarei, juokiuosi iš savo vargų, nepamiršdamas, kad pasiduoti nevalia, ir tuo metu jaučiuosi daug linksmesnis.

Kita vertus, kai sukvailiojęs nuliūstu, man pradeda atrodyti, jog išklystu iš kelio.“

Klausei, ar aš nešu kryžių. Aš atsakiau: „Taip, mes visada nešame Kryžių.“ Tačiau tai šlovingas Kryžius, dieviškasis antspaudas, laidas, jog mes tikrai Dievo vaikai. Todėl su tuo Kryžiumi mes visada keliaujame laimingai.

Tu jauti daugiau džiaugsmo. Tačiau šįkart tai nervingas džiaugsmas, šiek tiek nekantrus, lydimas aiškaus pojūčio, kad kažkas iš tavęs išplėšiama kaip auka.

Paklausyk atidžiai: čia, žemėje, nėra pilnatviškos laimės. Todėl dabar pat, nedelsdamas, be žodžių ir nesijausdamas auka, aukok save kaip atnašą Dievui su visišku ir absoliučiu atsidavimu.

Linksmai leidi laiką saulės ir spalvų kupina siela. Keistas dalykas, bet dabar džiūgauji dėl to, dėl ko kitais kartais liūdėdavai!

Visada taip būna – viskas priklauso nuo požiūrio. Laetetur cor quaerentium Dominum! – Ieškant Viešpaties, širdis visada pertekusi džiaugsmo.

Šie žmonės be tikėjimo, liūdni ir abejojantys dėl savo tuščios egzistencijos, tarsi vėjarodžiai atsiduodantys aplinkybių „permainingumui“ – kaip skiriasi nuo jų mūsų pasitikėjimo kupinas krikščioniškasis gyvenimas, džiugus, tvirtas ir patikimas, nes mes žinome savo antgamtinį likimą ir esame absoliučiai tikri dėl jo!

Tu nelaimingas, nes viską verti suktis aplink save, tarsi būtum visa ko centras: tau skauda skrandį, tu pavargęs, tau buvo pasakyta tai ar šitai…

Ar bandei galvoti apie Jį, o per Jį – apie kitus?

Apaštalas krikščionį vadina miles – kariu.

Taigi šiame palaimintame krikščionio meilės ir taikos mūšyje už visų sielų laimę Dievo karių gretose yra išvargusių, alkanų, žaizdotų…, tačiau linksmų, širdyje turinčių garantuotos pergalės šviesos.

„Siunčiu jums, tėve, pasiryžimą visada šypsotis; tebūnie mano širdis besišypsanti, nors ir badoma peiliais.“

Man atrodo, tai šaunus pasiryžimas. Meldžiuosi, kad jį įgyvendintum.

Kai kuriomis akimirkomis tave prislegia nusiminimas, naikinantis bet kokį džiaugsmą, ir sunkiai įstengi įveikti jį vilties aktais. Nesvarbu, tai gera valanda prašyti Dievo daugiau malonės, tad pirmyn! Atnaujink kovos džiaugsmą, nors ir pralaimi vieną susirėmimą.

Užslinko juodi nenoro, nusivylimo debesys. Prapliupo liūdesio liūtys, užklupusios tave aiškiu jausmu, jog tu supančiotas. Galiausiai tavęs tyko nuosmukiai, kylantys dėl daugiau ar mažiau objektyvių priežasčių: šitiek metų kovos…, ir vis tiek tebesi atsilikęs, toli.

Visa tai neišvengiama, ir Dievas turi tai omenyje; norėdami pasiekti gaudium cum pace – tikrą ramybę ir džiaugsmą, prie įsitikinimo, jog mes – Dievo vaikai, pripildančio mus optimizmo, turime pridėti savo asmeniško silpnumo pripažinimą.

Tu atjaunėjai! Iš tiesų tu pastebi, kad bendravimas su Dievu per trumpą laiką sugrąžino tave į paprastą bei laimingą jaunystės metą ir net į dvasinės kūdikystės – bet be vaikiškų poelgių – saugumą bei linksmybę… Žvalgaisi aplinkui ir patiri, kad kitiems irgi nutinka tas pat; nuo susitikimo su Viešpačiu praėjo daugel metų, ir kartu su branda juose stiprėja nenykstanti jaunatvė bei džiaugsmas; jie nebe jaunuoliai, jie jauni ir linksmi!

Ši vidinio gyvenimo tikrovė patraukia, sustiprina ir palenkia sielas. Kasdien dėkok už tai ad Deum qui laetificat iuventutem – Dievui, džiuginančiam jaunystę.

Tau netrūksta Dievo malonės. Todėl atsiliepdamas į ją turi būti tikras.

Triumfas priklauso nuo tavęs; tavo jėgos ir tavo veržlumo, suvienytų su šia malone, labiau negu pakanka suteikti tau optimizmo kaip žmogui, kuriam garantuota pergalė.

Galbūt dar vakar tu buvai vienas iš nusivylusių savo idealais, apsigavusių dėl savo žmogiškųjų ambicijų. Šiandien, Jam jau įžengus į tavo gyvenimą – ačiū, mano Dieve! – tu juokiesi ir dainuoji, ir skleidi šypseną, Meilę bei laimę visur, kur tik eini.

Daugelis jaučiasi nelaimingi kaip tik dėl to, kad per daug visko turi. Krikščionys, tikrai besielgiantys kaip Dievo vaikai, patirs nepatogumų, karštį, nuovargį, šaltį… Tačiau jiems niekada nestigs džiaugsmo, nes visa tvarko ir leidžia Jis, tikrosios laimės šaltinis.

Štai žmonių be tikėjimo, be vilties panorama; štai smegenys, kurios nerimsta ant sielvarto ribos, ieškodamos gyvenimo prasmės… O štai tu suradai tikslą: tai Jis!

Ir šis atradimas nuolat įšvirkš į tavo būtį naujo džiaugsmo, pakeis tave ir atskleis kasdienę didybę gražių dalykų, kurių tu nepažinai ir kurie išreiškia džiugų užmojį šio plataus kelio, vedančio tave pas Dievą.

Tavo laimė žemėje – tai tas pat, kas ir ištikimybė tikėjimui, tyrumui bei tam keliui, kurį tau nužymėjo Viešpats.

Dėkok Dievui, kad esi patenkintas, su nuoširdžiu džiaugsmu, kuriam nereikalingas triukšmingumas.

Su Dievu, maniau, kiekviena diena man atrodo vis patrauklesnė. Gyvenu „trupinėliais“. Vieną dieną man atrodo nuostabi kokia nors smulkmena, kitą aptinku visą panoramą, apie kurią anksčiau nė nenumaniau… Taip ir nežinau, kas dar nutiks per laiką.

Paskui pastebėjau, kad Jis mane patikina: „Kiekvieną dieną tavo laimė didės, nes vis giliau pasinersi į dieviškąjį nuotykį, į tokią šaunią istoriją, į kurią tave įvėliau. Ir pamatysi – Aš tavęs nepaliksiu.“

Džiaugsmas – atsidavimo padarinys. Tai patvirtina kiekvienas vandenračio apsisukimas.

Kiek nepraeinančio džiaugsmo tau sukelia tai, jog esi atsidavęs Dievui!.. Ir kaip tu turi nerimti, koks turi būti užsidegęs dalytis juo su visais!

Visa, dėl ko dabar esi susirūpinęs, sutelpa į vieną šypseną, šyptelėtą iš meilės Dievui.

Optimizmas? Visada! Net reikalams klostantis iš pažiūros blogai; galbūt pats metas užgiedoti kad ir Gloria, nes tu radai prieglobstį Jame, o iš Jo tau gali ateiti tik gera.

Tikėtis reiškia ne pradėti regėti šviesą, bet ir užsimerkus pasitikėti, jog Viešpats visiškai ją valdo ir tame aiškume gyvena. Jis yra Šviesa.

Kiekvieno krikščionio pareiga – įvairiomis žemės sąlygomis skleisti taiką, ramybę ir laimę tvirtybės ir džiaugsmo kryžiaus žygiu, sujudinančiu net išdžiūvusias, pagedusias širdis ir pakylėjančiu jas pas Jį.

Iš pašaknių kirsdamas bet kokią pavydo užuominą ir nuoširdžiai džiaugdamasis kitų sėkme, džiaugsmo neprarasi.

Prie manęs priėjo draugas ir užkalbino: „Girdėjau, kad įsimylėjai.“ Buvau labai nustebęs, ir į galvą atėjo vien mintis, iš kur tokios žinios.

Jis prisipažino tai išskaitęs iš džiaugsmo spindinčiose mano akyse.

Koks džiugus turėjo būti Jėzaus žvilgsnis! Toks pat džiugesys turėjo spindėti iš džiaugsmo netveriančios Jo Motinos akyse – Magnificat anima mea Dominum! – jos siela šlovina Viešpatį, nešiojamą įsčiose ir turėdama šalia savęs.

O, Motina! Mūsų džiaugsmas būti su Juo ir turėti Jį savyje tebūna toks pat, kaip tavo!