Ištikimybė

Ištikimybė teikia tikrumo, kad eini teisingu keliu, be sukrėtimų bei sutrikimų, ir sustiprina įsitikinimą, kad prasmė ir laimė egzistuoja.

Žiūrėk, ar tai pildosi tavo gyvenime kiekvieną akimirką.

Pasisakei, kad Dievas kartais tave pripildo šviesos, o kartais – ne.

Tvirtai atsakiau tau, kad Viešpats visada be galo geras. Todėl, norint eiti pirmyn, tau pakanka šių šviesių tarpsnių; net ir kitokie tau bus į naudą, idant taptum ištikimesnis.

Žemės druska. Pasak mūsų Viešpaties, jo mokiniai – taip pat tu ir aš – yra žemės druska, suteikianti atsparumo infekcijai, padedanti išvengti gedimo, pagardinanti pasaulį.

Tačiau Jis dar pridūrė: Quad si sal evanuerit… Jei druska netenka sūrumo, ji bus išmesta ir žmonių mindžiojama…

Ar šiandien, matant daugelį apgailėtinų įvykių, tau jau paaiškėjo, kas anksčiau buvo neaišku?

Man kelia virpulį epizodas iš Antrojo laiško Timotiejui, kuriame apaštalas sielojasi, kad šio pasaulio apžavėtas Demas pabėgo į Tesaloniką… Vyras, kituose laiškuose šventojo Pauliaus minimas tarp šventųjų, išdavė dieviškąją iniciatyvą dėl niekniekio ir iš persekiojimų baimės.

Suvirpu, suvokdamas savo menkystę, ir tai paskatina reikalauti iš savęs ištikimybės Viešpačiui net tuose įvykiuose, kurie gali atrodyti nereikšmingi, nes jei jie nepadeda didesniam mano suvienijimui su Juo, tai aš jų nenoriu!

Daugeliui istorijos akimirkų, kuriuos velnias stengiasi pakartoti, man pasirodė labai tinkamas tavo mąstymas apie ištikimybę: „Visą dieną mano širdyje, mintyse ir lūpose trumputė malda: Roma!“

Didžiulis atradimas, kad tai, ką supratai tik labai pusėtinai, tau pasidarė kuo aiškiausia, prireikus paaiškinti kitiems.

Tau teko labai pamažu išsikalbėti su vienu, nusiminusiu dėl to, kad jautėsi niekam tikęs ir nenorėjo niekam būti našta… Tada kaip niekada gerai supratai, kodėl vis sakau, jog mes – sunkiai ratą sukantys asiliukai – ištikimi, su didžiuliais akidangčiais, idant nematytume ir asmeniškai neragautume rezultatų – gėlių, vaisių, sodo žalumos, – visiškai tikri savo ištikimybės veiksmingumu.

Ištikimybė reikalauja ugdymo alkio, nes, paskatintas nuoširdžios meilės, nenori pakliūti į pavojų, iš nežinojimo skleisdamas ar gindamas kriterijus ar pažiūras, toli gražu nederančias su tiesa.

„Norėčiau, – rašai, – kad mano ištikimybė ir ištvermė būtų tokios nepajudinamos ir amžinos, o mano tarnystė tokia budri ir meilinga, kad jūs galėtumėte džiaugtis manimi, o aš jums būčiau šiokia tokia atrama.“

Atsakau tau: „Testiprina Dievas tavo ryžtą, kad mes būtume pagalba ir parama Jam.“

Iš tiesų kai kurie pradžioje užsidega entuziazmu, o vėliau pasišalina… Nesirūpink, nes jie yra adata, kuria Dievas veria siūlą.

Ak, melskis ir už juos, nes, ko gero, įmanoma pasiekti, kad jie ir toliau skatintų kitus.

Tau, svyruojančiam, iš vieno laiško nurašau: „Nuo dabar aš galbūt tebebūsiu tas pats netikęs įrankis, kaip ir visada. Nepaisydamas to, visiškai kitaip svarstau ir sprendžiu savo gyvenimo problemą, nes manyje esama tvirto troškimo ištverti… iki galo!“

Niekada neabejok, nes Jis niekada neapvilia.

Tavo gyvenimas – tarnystė, bet visada su visiška, besąlygiška ištikimybe; tik taip jis bus vaisingas, kaip tikisi Viešpats.

Nei asketikos, nei teisės srityje niekada nesutiksiu su mąstančiais ir gyvenančiais taip, tarsi tarnauti Bažnyčiai būtų tolygu aukštai iškilti.

Tau skaudu, matant, kad kai kurie įvaldę kalbėsenos apie Kristaus Kryžių techniką vien tam, kad iškiltų ir pasiektų padėtį… Būtent jie nelaiko švariu nieko, kas nesutampa su jų kriterijumi.

Tai dar viena priežastis ištvermingai išlaikyti savo intencijų grynumą ir prašyti Mokytojo suteikti jėgų kartoti: non mea voluntas, sed tua fiat! – Viešpatie, teišsipildo su meile Tavo šventoji valia!

Tu kasdien turi augti ištikimybe Bažnyčiai, popiežiui, Šventajam Sostui… Su vis teologiškesne meile!

Tu jauti didį troškimą mylėti Bažnyčią, juo didesnį, juo labiau ją stengiamasi subjaurinti. Man tai atrodo labai logiška, nes Bažnyčia yra tavo Motina.

Nenorintys suprasti, kad tikėjimas reikalauja tarnystės Bažnyčiai ir sieloms, anksčiau ar vėliau apverčia sąvokas ir galiausiai ima naudotis Bažnyčia bei sielomis savo asmeniniais tikslais.

Šiukštu niekada nepadaryk klaidos, tapatindamas mistinį Kristaus Kūną su tam tikra kurio nors iš jo narių pozicija, asmenine ar vieša.

Ir duok, Dieve, kad nepaskatintum taip elgtis menkiau išugdytus žmones.

Žiūrėk, koks svarbus tavo nuoseklumas, tavo ištikimybė!

Nesuprantu tavęs, kai kalbėdamas moralės ir tikėjimo klausimais, sakai esąs nepriklausomas katalikas…

Nepriklausomas nuo ko? Ši netikra nepriklausomybė tolygi pasitraukimui iš Kristaus kelio.

Niekada nenuolaidžiauk Bažnyčios mokymo srityje. Darant lydinį, pralošia tauresnysis metalas.

Be to, šis lobis ne tavo, ir, kaip pasakojama Evangelijoje, Šeimininkas gali pareikalauti ataskaitos, kai mažiausiai to tikiesi.

Sutinku su tavimi, kad yra praktikuojančių katalikų, kitų akimis net pamaldžių ir, ko gero, nuoširdžiai įsitikinusių, bet naiviai tarnaujančių Bažnyčios priešams…

Į jų namus įsmuko didžiausias priešas – nemokšiškumas įvairiais netinkamai vartojamais vardais: ekumenizmas, pliuralizmas, demokratija.

Nors tai ir atrodo paradoksas, neretai pasitaiko, jog besivadinantys Bažnyčios sūnumis kaip tik ir sėja didžiausią sumaištį.

Tu pavargai kovodamas. Tau bjauri ši aplinka, kuriai būdingas ištikimybės stygius… Visi užsipuola parkritusį, norėdami jį sutrypti!..

Nežinau, ko tu stebiesi. Juk tas pat atsitiko jau Jėzui Kristui, bet Jis nesitraukė, nes ir buvo atėjęs gelbėti ligonių ir Jo nesupratusių.

Neištikimieji tik ir trokšta, kad ištikimieji liktų neveiklūs!

Venk sektantiškumo, prieštaraujančio ištikimam bendradarbiavimui.

Neįmanoma skatinti tikros vienybės, imantis naujų padalijimų… Juo labiau kad iniciatoriai siekia vadovauti, pakeitę teisėtą valdžią.

Susimąstei, išgirdęs mane sakant: „Noriu būti giminingas ne Aleksandrui, ne Karoliui Didžiajam ir ne septyniems Graikijos išminčiams, o savo Motinai Bažnyčiai.“

Ištverti reiškia nesiliauti mylėjus, per Ipsum et cum Ipso et in Ipso…, o iš tikrųjų tai galima aiškinti ir taip: Jis su manimi, už mane ir manyje.

Galbūt tarp katalikų yra turinčių mažai krikščioniškosios dvasios arba sudarančių tokį įspūdį tiems, kurie tam tikru metu su jais bendrauja.

Tačiau piktindamasis šia tikrove, tu pasirodysi menkai pažįstąs žmogiškąjį skurdą… ir savo skurdą. Be to, neteisinga ir nedera šių nedaugelio silpnybių dingstimi juodinti Kristų ir Jo Bažnyčią.

Iš tiesų mes, Dievo sūnūs, turime tarnauti Viešpačiui ne tam, kad būtume matomi…, mums neturi rūpėti, kad būtume matomi, juo labiau mes negalime liautis darę tai, kas pridera, dėl to, kad esame matomi!

Prabėgo jau dvidešimt amžių, bet kasdien vis kartojasi scena: Mokytojas tebeteisiamas, tebeplakamas ir tebekryžiuojamas… Ir daugelis krikščionių savo poelgiais ir žodžiais tebešaukia: „Šitas? Nepažįstu jo!“

Norėčiau nueiti visur ir daugeliui paslapčia priminti, kad Dievas yra Gailestingasis ir juo labiau didžiai teisingas! Todėl Jis aiškiai pasakė: „O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir Aš išsiginsiu.“

Visada maniau, kad ištikimybės stygius bijant kitų žmonių nuomonės yra nemeilė… ir charakterio nebuvimas.

Atgręžk akis į Mergelę ir įsižiūrėk, kaip ji gyvena ištikimybės dorybe. Prireikus jos Elzbietai, pasak Evangelijos, ji susiruošia cum festinatione – džiugiai skubėdama. Mokykis!