Kova

Ne visi gali būti turtingi, išmintingi, įžymūs… Kita vertus, visi – taip, visi – mes pašaukti būti šventi.

Norint būti ištikimam Dievui, reikia kovoti. Nepasiduodami ir nuosekliai kovoja kūnas su kūnu, žmogus su žmogumi – senas žmogus su Dievo žmogumi.

Neneneigiu, kad išmėginimas pasirodo pernelyg sunkus, prireikus eiti įkalnėn, „prieš plauką“.

Ką tau patarti? Kartok: Omnia in bonum! – visa, kas nutinka, „visa, kas man nutinka“, išeina į gera… Tai protinga išvada, todėl tai, kas tau atrodo taip sunku, priimk kaip mielą tikrovę.

Šiandien negana būti gera moterimi ar vyru. Be to, nepakankamai geras tas, kuris pasitenkina būdamas beveik… geras; reikia būti „revoliucionieriumi“.

Prieš hedonizmą, pagonybę ir materializmą, kuriuos mums norima įpiršti ir užkrauti, Kristui reikalingi prieštarautojai, Meilės maištininkai!

Šventumas, tikras troškimas jį pasiekti, neturi nei pertraukų, nei atostogų.

Kai kas visą gyvenimą elgiasi taip, tarsi apie atsidavimą ir teisingą elgesį Viešpats būtų kalbėjęs tik tiems, kuriems tai nieko nekainuoja – tokių nėra! – arba kuriems nereikia kovoti.

Jie pamiršta, kad Jėzus sakė visiems, jog dangaus karalystė imama jėga, šventa kiekvienos akimirkos kova.

Kaip užsidegę daug kas pertvarkoms!

Argi nebūtų geriau, jei visi mes pertvarkytume save, kiekvienas iš mūsų, idant ištikimai vykdytume tai, kas prisakyta?

Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti, užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo.

Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus.

Po pradinio entuziazmo apniko svyravimai, neryžtingumas, baimė. Tau kelia rūpestį studijos, šeima, pinigų klausimas, o labiausiai – mintis, kad tu nesugebi, kad, ko gero, niekam netinki, kad tau trūksta gyvenimo patirties.

Siūlau tau patikimą būdą įveikti šioms baimėms – velnio gundymams arba tavo kilnumo stokai! – niekink jas, vyk iš atminties šiuos prisiminimus. Dar prieš dvidešimt amžių Mokytojas prisakė: „Nesižvalgyk atgal!“

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Nenustygdama tavo vaizduotė kuria iliuzines situacijas, aplinkybes, paprastai nepasitaikančias tavo kelyje ir jam netinkančias, paikai išblaško tave, atvėsina ir nutolina nuo Dievo. Tai tuštybė.

Vaizduotei nukrypstant į kitus, tu lengvai pasiduodi ydai teisti – nors tai ne tavo reikalas – ir piktai bei šališkai aiškintis kitų elgesį. Tai neapgalvoti sprendimai.

Vaizduotei sukantis apie tavo talentus ir posakius ar susižavėjimą, kurį visiems keli, tu rizikuoji netekti intencijos grynumo ir duoti peno puikybei.

Apskritai suteikti vaizduotei laisvę reiškia gaišti laiką, o nevaldoma ji atveria kelią aibei savanoriškų pagundų.

Nė dienos nepamiršk vidinio marinimosi!

Nebūk toks paikai naivus, manydamas turįs patirti pagundų, kad būtum tikras einąs teisingu keliu. Tai būtų tas pat, kaip trokšti, kad tau būtų sustabdyta širdis ir šitaip įrodyta, jog tu nori gyventi.

Nepradėk šnekų su pagunda. Leisk man pakartoti: turėk drąsos pabėgti ir tvirtybės neflirtuoti su savo silpnybe, klausdamas savęs, kiek toli gali nueiti. Nutrauk tai be jokių nuolaidų!

Tu neturi jokio pasiteisinimo. Kaltas tik tu pats. Jei žinai, – o žinai pakankamai gerai, – kad eidamas šiuo taku, visa tai skaitydamas, su šita draugija gali nugarmėti į bedugnę, tai kodėl užsispyręs manai, kad galbūt tai trumpiausias kelias, padedantis lavintis ar brandinantis tavo asmenybę?

Radikaliai keisk savo planus, nors tai tau ir reikštų daugiau pastangų ir mažiau lengvų pramogų. Jau laikas elgtis kaip atsakingam žmogui.

Viešpačiui labai skaudu, kad daugelis vyrų ir moterų tokie nenuovokūs, jog nesistengia vengti tyčinių lengvųjų nuodėmių. Jie mano ir teisinasi, jog tai normalu, nes už šių kliūčių užkliūva visi!

Gerai įsiklausyk, nes daugelis iš padugnių, pasmerkusių Kristų mirti, taip pat pradėjo tik šaukdami, kaip ir kiti, na, ir atėjo į Alyvų kalną – sykiu su visais!

Galiausiai taip pat spaudžiami to, ką darė „visi“, jie nesugebėjo ar nepanorėjo trauktis… ir nukryžiavo Jėzų!

Ir dabar, po dvidešimt amžių, mes vis dar nesame pasimokę.

Svyravimai. Tavo gyvenime daug, pernelyg daug pakilimų ir nupuolimų!

Priežastis aiški: iki šiol gyvenai lengvai ir nenori žinoti, kad tarp „norėti“ ir „atsiduoti“ atstumas nemažas.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Kovojant iš tiesų, tau būtinas sąžinės patikrinimas.

Nepamiršk kasdienio patikrinimo; stebėk, ar jauti Meilės skausmą, nesielgdamas su mūsų Viešpačiu taip, kaip turėtum.

Kaip daugelis puola kloti pirmuosius akmenis, nesirūpindami, kas pradėtą darbą ištiks vėliau, taip nusidėjėliai apsigauna su „paskutiniais kartais“.

Rūpindamasis „nutraukti“, nepamiršk, kad „paskutinis kartas“ turėjo būti tas, kuris jau praėjo.

Patariu kartais pasistengti grįžti… į pradžią savo pirmojo atsivertimo, kuris nėra tapimas vaiku, bet labai į tai panašus; dvasiniame gyvenime tu turi leistis vedamas su visišku pasitikėjimu, be baimės ir dvilypumo; turi visiškai aiškiai kalbėti apie tai, kas tavo galvoje ir sieloje.

Kaipgi išsiverši iš šios drungnumo būsenos, iš apgailėtino vangumo, jei nesiimi priemonių! Tu labai mažai kovoji, o jei ir stengiesi, tai darai šitai tarsi iš pykčio ir su apmaudu, kone trokšdamas, kad tavo silpnos pastangos nebūtų veiksmingos, idant šitaip galėtum save pateisinti, pats nereikalaudamas iš savęs ir kitiems iš tavęs daugiau nereikalaujant.

Tu vykdai savo, o ne Dievo valią. Kol rimtai nepasikeisi, tol nebūsi laimingas, nepasieksi ramybės, kurios dabar tau stinga.

Nusižemink prieš Dievą ir pasistenk tikrai mylėti.

Kiek laiko gaištama ir kaip žmogiškai žvelgiama, viską susiaurinant iki taktikos, tarsi ten slypėtų veiksmingumo paslaptis.

Pamirštama, jog Dievo taktika – meilė, Meilė be ribų; taip Jis užpildo neužpildomą tarpą, žmogaus nuodėmės atvertą tarp dangaus ir žemės.

Sąžinės patikrinime turėk laukinio nuoširdumo, kitaip sakant, drąsos, tos pačios drąsos, su kuria žvelgi į veidrodį, norėdamas sužinoti, kur susižeidei ar susitepei, arba kur slypi tavo trūkumai, idant galėtum juos pašalinti.

Privalau tave perspėti dėl vienos gudrybės, kurios griebiasi šėtonas – taip, mažąja raide, nes daugiau jis nenusipelno, – bandydamas pasinaudoti įprasčiausiomis aplinkybėmis, kad galėtų daugiau ar mažiau išvesti mus iš Dievop vedančio kelio.

Jei tu kovoji, juolab kovoji iš tikrųjų, tai nėra ko stebėtis, kad kartais užeina nuovargis ar tenka „eiti prieš plauką“, be jokios dvasinės ar žmogiškosios paguodos. Prieš kurį laiką gavau ir pasilaikiau šį laišką, galvodamas apie naiviai manančius, kad malonė atsieta nuo prigimties: „Tėve, jau kelias dienas mane apėmęs baisus tingumas ir apatija, įgyvendinant gyvenimo planą; viską darau prisiversdamas ir labai nenoriai. Pasimelskite už mane, kad greitai praeitų ši krizė, labai mane kamuojanti, nes manau, kad ji gali išvesti mane iš kelio.“

Atsakiau tik tiek: „Argi nežinai, kad Meilė reikalauja aukos? Iš lėto skaityk Mokytojo žodžius: „Kas neneša savo kryžiaus cotidie – kasdien, tas nėra vertas Manęs.“ Ir dar toliau: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais…“ Viešpats leidžia šią tavo sausrą, kuri tau atrodo tokia kieta, idant labiau Jį mylėtum, idant pasikliautum tik Juo, idant Kryžiumi dalyvautum išpirkime, idant Jį susitiktum.“

„Koks negudrus atrodo velnias! – sakai. – Nesuprantu jo kvailumo: visada tos pačios apgaulės, tos pačios melagystės…“

Tu visiškai teisus. Tačiau mes, žmonės, dar negudresni ir nesugebame mokytis iš kito klaidų… O šėtonas į visa tai ir deda viltis, siekdamas mus sugundyti.

Kartą girdėjau, kad dideliuose mūšiuose kartojasi įdomus reiškinys. Nors skaičius ir priemonių pranašumas iš anksto garantuoja pergalę, kovai verdant netrūksta akimirkų, kai dėl vieno baro silpnumo iškyla pralaimėjimo grėsmė. Tada iš aukštosios vadovybės ateina griežti įsakymai, ir sunkumus patiriančio flango spragos užtaisomos.

Pagalvojau apie tave ir apie save. Su Dievu, nepralaiminčiu mūšių, mes visada būsime nugalėtojai. Todėl kovoje už šventumą pasijutęs bejėgis, klausyk nurodymų, būk dėmesingas, leiskis padedamas, nes Jis neapvilia.

Nuoširdžiai atvėrei širdį savo vadovui, kalbėdamas Dievo akivaizdoje… ir buvo nuostabu patirti, kaip pats rasdavai deramą atsakymą į savo mėginimus išsisukti.

Mėkime dvasinį vadovavimą!

Sutinku, tu elgiesi padoriai… bet leisk man tarti nuoširdžiai! Pripažink, kad, eidamas tokiu vangiu žingsniu, ne tik nebūsi visiškai laimingas, bet ir liksi labai toli nuo šventumo.

Todėl klausiu, ar tu tikrai elgiesi padoriai. Ar ne abejotina tavo padorumo samprata?

Šitaip paikiojant, su tokiu vidiniu ir išoriniu lengvabūdiškumu, šitaip svyruojant pagundos akivaizdoje, šitaip nenoriai neįmanoma padaryti pažangą vidiniame gyvenime.

Visada maniau, jog tai, ką daugelis vadina „rytoj“, „vėliau“, yra priešinimasis malonei.

Dar vienas dvasinio kelio paradoksas tas, kad juo mažiau reikia taisyti savo elgesį, juo labiau į tai veržiasi siela ir tol nesiliauja, kol to nepasiekia. Ir priešingai.

Kartais tu pats prasimanai „problemų“, neieškodamas savo elgsenos šaknų.

Tau reikia tik ryžtingai pakeisti frontą: sąžiningai atlikti savo pareigas ir būti ištikimam dvasiniame vadovavime gautiems nurodymams.

Stipriau patyrei neatidėliotinumą, „įkyrią mintį“ būti šventam ir nesvyruodamas stojai į kasdienę kovą, įsitikinęs, kad reikia energingai atkirsti bet kokius miesčionėjimo požymius.

Kalbėdamasis su Viešpačiu maldoje, netrukus dar aiškiau supratai, kad kova – tai Meilės sinonimas, ir prašei Jį didesnės Meilės, nesibaimindamas laukiančios kovos, nes kausiesi dėl Jo, su Juo ir Jame.

Susipainiojai? Būk nuoširdus ir pripažink, kad esi labiau linkęs būti savo egoizmo vergu, užuot tarnavęs Dievui ar sielai. Sutik su tuo!

Beatus vir qui suffert tentationem… – Palaimintas, kuris ištveria išmėginimą, nes išmėgintas jis gaus gyvenimo vainiką.

Argi neprisipildo širdis džiaugsmo, patyrus, kad šis vidinis sportas – niekada neišsenkantis ramybės šaltinis?

Nunc coepi! – Dabar pradedu! – tai šūksnis įsimylėjusios sielos, kuri kiekvieną akimirką, ar būdama ištikima, ar pritrūkusi didžiadvasiškumo, vis atnaujina savo pasiryžimą visiškai ištikimai tarnauti Dievui – mylėti Jį!

Tau suskaudo širdį, išgirdus: „Tu ieškai ne atsivertimo, o dėžutės savo menkystei…, idant patogiai – bet su kartėlio skoniu! – galėtum tempti tą liūdną naštą.“

Nežinia, ar tave apėmęs fizinis silpnumas, ar vidinio nuovargio rūšis, ar jie abu kartu… Tu kovoji be kovos, be tikrai teigiamo pagerėjimo įkarščio, dėl kurio galėtum užkrėsti sielas džiaugsmu ir Kristaus meile.

Noriu priminti tau aiškius Šventosios Dvasios žodžius, kad bus vainikuotas tik tas, kuris grumiasi legitime – iš tikrųjų, nepaisydamas sunkumų.

„Galėčiau elgtis geriau, būti ryžtingesnis, skleisti daugiau entuziazmo… kodėl taip nedarau?“

Todėl, kad – atleisk už atvirumą – esi mulkis; velnias puikiai žino, kad vienos iš prasčiausiai saugomų sieloje yra žmogiškojo kvailumo durys – tuštybės durys. Pro ten jis puola iš visų jėgų: pseudosentimentalius prisiminimus, liguistą baltos varnos kompleksą, tariamą laisvės stygiaus įspūdį…

Ko dar lauki, kad galėtum perprasti Mokytojo pasakymą: „Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos“?

Pagyrūniškai ir netvirtai tu sakei man: „Vieni kyla, kiti leidžiasi… Dar kiti – kaip aš! Mes tįsome kelyje.“

Mane nuliūdino tavo abejingumas, ir aš pridūriau: „Dykūnus nenoromis tempia tie, kurie kyla, ir paprastai stipriau tie, kurie ritasi žemyn. Pagalvok, kokiuose nemaloniuose klystkeliuose gali atsidurti!“

Jau šventasis Hipono vyskupas yra pažymėjęs: „Nežengti į priekį reiškia trauktis atgal.“

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.

Atgauk laiką, kurį esi praradęs ilsėdamasis ant pasitenkinimo savimi laurų, manydamas esąs geras žmogus, tarsi pakaktų tiesiog pėdinti, nevagiant ir nežudant.

Paspartink savo pamaldumo ir darbo žingsnį; tau dar reikia šitiek nueiti! Maloniai sugyvenk su visais, įskaitant ir įkyruolius; o padėk pastangų, kad galėtum mylėti tuos ir tarnauti tiems, kuriuos anksčiau niekinai.

Per išpažintį atskleidei savo buvusią menkystę, pilną pūlių. Ir kunigas veikė tavo sieloje lyg geras gydytojas, lyg garbingas gydytojas, išpjaudamas ten, kur reikia, ir neleisdamas užsitraukti žaizdai tol, kol ji ne visiškai švari. Padėkok jam.

Puikių rezultatų pasiekiama, rimtų dalykų imantis su sportine dvasia… Pralaimėjai kelias rungtynes? Ką gi, jei būsi atkaklus, tai galiausiai laimėsi.

Atsiversk dabar, kol dar jautiesi jaunas… Kaip sunku taisytis, sielai susenus!

Felix culpa! – gieda Bažnyčia… Palaiminta tavo klaida, kartoju tau į ausį, padėjusi vėl nenupulti, taip pat geriau suprasti ir palaikyti artimą, ne prastesnį už tave.

„Argi įmanoma, – klausi atmetęs pagundą, – argi įmanoma, Viešpatie, kad aš būčiau… tas kitas?“

Tuoj apibendrinsiu tavo ligos istoriją: čia kritau, o ten kėliausi… Svarbus būtent pastarasis įvykis. Tad tęsk tas vidines grumtynes, nors ir eidamas vėžlio žingsniu. Pirmyn!

Gerai žinai, sūnau, kur gali patekti nekovodamas; viena bedugnė šaukiasi kitos.

Tu susigėdęs prieš Dievą ir prieš kitus žmones. Atradai savyje seną ir atsinaujinusį pūlinį; nėra tokio instinkto ar blogo polinkio, kurio nejaustum po savo oda… o širdį tau niaukia netikrumo debesis. Be to, kai mažiausiai to nori ar tikiesi, kai iš nuovargio nusilpsta tavo valia, pasirodo pagunda.

Jau nebežinai, ar tai tave žemina, nors ir skaudu matyti save tokį… Tačiau tebus tau skaudu dėl Jo, dėl Jo Meilės; meilės atgaila padės tau likti budriam, nes kova tęsis tol, kol mes gyvi.

Kaip degina tave dideli troškimai iš naujo patvirtinti kadaise įgyvendintą atsidavimą: jaustis ir gyventi kaip Dievo sūnui!

Atiduok į Viešpaties rankas didelį savo varganumą ir ištikimybės stoką. Dar ir dėl to, kad tai vienintelis būdas palengvinti jų naštą.

Atsinaujinti nereiškia atsipalaiduoti.

Rekolekcijų dienos. Susimąstymas, kad galėtum pažinti Dievą, pažinti save ir šitaip daryti pažangą. Tai laikas, kuris būtinas, norint atrasti, kur ir kaip privalu taisytis, ką reikia veikti. Ko reikia vengti?

Tenepasikartoja daugiau tai, kas atsitiko praėjusiais metais.

„Kaip rekolekcijos?“ – buvai paklaustas. Ir atsakei: „Labai gerai pailsėjom.“

Tylos ir intensyvios malonės dienos… Malda veidas į veidą su Dievu…

Pratrūkau dėkoti, regėdamas tuos orius nuo metų ir patirties žmones, atsiveriančius dieviškiems prisilietimams ir atsiliepiančius kaip vaikai, pradžiungintus progos paversti savo gyvenimą kai kuo naudingu…, ištrynus visus paklydimus ir užmaršumus.

Prisimindamas šią sceną, patariau tau pamaldumo gyvenime neužleisti kovos.

Auxilium christianorum! – Krikščionių pagalba – taip su įsitikinimu kreipiamasi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją jos vardo litanijoje. Ar sunkiomis akimirkomis bandei kartoti šią trumpą karštą maldą? Darydamas tai su tikėjimu, su dukters ar sūnaus švelnumu, patirsi, kaip veiksmingai užtaria tavo Motina Švenčiausioji Mergelė Marija, nuvesianti tave į pergalę.