Lengvabūdiškumas

Blaiviai apmąstant žemės vargus ir šią panoramą sugretinant su gyvenimo su Kristumi turtingumu, mano manymu, žmonių pasirenkamą kelią galima skambiai apibūdinti tik vienu žodžiu: kvaila, kvaila, kvaila.

Daugelis mūsų, žmonių, ne tik klysta; mums nutinka kur kas blogiau, nes mes esame nepataisomi kvailiai.

Liūdna, kad tu nenori pasislėpti kaip pamatų kolona, ant kurios stovi pastatas. Tačiau virsti akmeniu, už kurio kliūva kiti…, man jau atrodo piktadariška!

Nesipiktink, kad esama prastų krikščionių, kunkuliuojančių, bet nepraktikuojačių. Viešpats, kaip rašo apaštalas, „kiekvienam atmokės už jo darbus“: tau – už tavo, man – už mano.

Jei tu ir aš nusprendžiame dorai elgtis, nuo tos akimirkos pasaulyje bus dviem nenaudėliais mažiau.

Kol nekovosi su lengvabūdiškumu, tavo galva bus panaši į sendaiktininko kioską – vien utopijos, iliuzijos ir… senienos.

Turi šiek tiek nesivaržymo, kuris, panaudotas antgamtine nuožiūra, galėtų padėti būti nuostabiu krikščioniu… Tačiau naudodamasis juo taip, kaip dabar, tu esi tik nuostabus akiplėša.

Gebėjimu viską priimti lengvai tu primeni man vieną seną istoriją. Išgirdęs šūktelėjus, kad ateina liūtas, naivus gamtininkas atsiliepė: „O kas man? Aš juk gaudau drugius!“

Baisus žmogus – nemokša ir sykiu nenuilstantis darbininkas.

Žiūrėk, kad ir pasenęs išlaikytum užsidegimą lavintis.

Lengvabūdis ir savanaudiškas žmogaus pasiteisina: „Nemėgstu į nieką įsitraukti.“

Tu nenori nei vieno, nei kito – nei blogio, nei gėrio… Taip šlubuodamas abiem kojomis, ir supainioji kelią, o tavo gyvenimas lieka kupinas tuštybės.

In medio virtus… Dorybė – ties viduriu, teigiama išmintingame posakyje, atkalbinėjančiame nuo kraštutinumų. Tačiau nepadaryk klaidos ir nepaversk šio patarimo eufemizmu, norėdamas pridengti savo patogumą, suktumą, drungnumą, aplaidumą, idealų stoką, vidutinybę.

Apmąstyk šiuos Šventojo Rašto žodžius: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Tačiau kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.“

Tu niekada nepasieki esmės. Visada pasilieki prie šalutinių dalykų! Leisk pakartoti sykiu su Šventuoju Raštu, kad savo kalbėjimu tu „tik vėjų vaikaisi“!

Nesielk, kaip tie, kurie, girdėdami pamokslą, užuot pritaikę mokymą asmeniškai sau, nusprendžia: „Kaip gerai tai tiktų tokiam ir tokiam!“

Kartais, kai kurių manymu, šmeižtas atsirandąs ne iš blogos intencijos; pasak jų, tai esanti hipotezė, kuria nemokša paaiškinąs, ko nežinąs ar nesuprantąs, norėdamas pasirodyti nusimanančiu.

Tačiau tai dvigubas blogis – dėl nemokšiškumo ir dėl melagingumo.

Nekalbėk taip neatsakingai… Argi nesupranti, kad tau sviedus pirmą akmenį, kiti – anonimiškai – surengia užmėtymą akmenimis?

Ar tu pats kuri šią nepasitenkinimo atmosferą tarp tų, kurie aplink tave? Jei taip, tai atleisk, bet pasakysiu, jog tu ne tik piktadarys, bet ir… kvailys.

Susidūrus su negarbe ar klaida, liūdna būtų tenkintis pasakymu: „Aš tai numačiau.“

Tai reikštų, kad tau nesvarbi svetima nelaimė, nes privalėjai užkirsti jai kelią, jei tai priklausė nuo tavęs.

Daugeliu būdų galima sėti sumaištį… Pakanka, pavyzdžiui, išimtį pažymėti kaip bendrą taisyklę.

Sakai esąs katalikas… Todėl man taip skaudu matyti, jog tavo įsitikinimai nepakankamai tvirti, kad paskatintų išgyventi veiksmo katalikybę be pertraukų ir išlygų.

Būtų juokingas, jei nebūtų toks skaudus tas tavo naivumas, su kuriuo – per lengvabūdiškumą, nemokšiškumą, menkavertiškumo kompleksą… – tu priimi grubiausias nesąmones.

Kvailiai, nesąžiningi, veidmainiai mano, kad kiti irgi tokie pat… Graudu, kad jie taip ir elgiasi su kitais, tarsi šie ir būtų tokie.

Bloga gaišti laiką, priklausantį ne tau, o Dievui, ir skirtą Jo šlovei. Tačiau jei tu dar ir elgiesi taip, kad jį praranda kiti, tai, viena vertus, menkini savo prestižą, antra vertus, apgavikiškai menkini šlovę, kurią esi skolingas Dievui.

Tau stinga brandos ir susikaupimo, būdingo einantiems per gyvenimą su idealo, tikslo tikrumu. Prašyk, kad Švenčiausioji Mergelė išmokytų garbinti Dievą visa siela, be jokio išsiblaškymo.