Liežuvis

Kalbų dovana, mokėjimas perteikti Dievo mokslą – būtinas įrankis tam, kam skirta būti apaštalu. Todėl visas dienas prašyk mūsų Viešpatį Dievą suteikti ją kiekvienam Savo vaikui.

Išmok sakyti „ne“, be reikalo nežeisdamas, nesigriebdamas kategoriško atmetimo, kenkiančio artimo meilei.

Atmink visada esąs priešais Dievą!

Tave trikdo, kad atkakliai vis kartoju tuos pačius esminius dalykus, kad neatsižvelgiu į mados kryptis? Turėk galvoje, kad tiesė per amžius apibrėžiama vis taip pat, nes taip aiškiausia ir trumpiausia. Kitoks apibrėžimas būtų miglotesnis ir sudėtingesnis.

Įprask nuoširdžiai kalbėti apie viską ir visus, ypač apie triūsiančius Dievo tarnyboje.

O jei tai neįmanoma, tylėk! Ūmūs ar nerūpestingi komentarai gali virsti apkalbomis arba šmeižtu.

Vienas vaikinukas, ką tik nuoširdžiau atsidavęs Dievui, tarė: „Štai ko dabar man reikia – mažiau kalbėti, lankyti ligonius ir miegoti ant grindų.“

Pritaikyk tai sau.

Apie Kristaus kunigus dera kalbėti tik pagiriamai!

Visa savo siela trokštu, kad mano broliai ir aš savo kasdieniame elgesyje į tai labai atsižvelgtų.

Melas yra įvairialypis: užuomina, intriga, apkalba… Tačiau visada tai bailių ginklas.

Tu neturi teisės pasiduoti pirmo ar paskutinio pokalbio įspūdžiui!

Išklausyk su pagarba, susidomėjimu; tikėk žmonėmis…, bet kruopščiai iškošk savo sprendimą Dievo akivaizdoje.

Jie apkalbinėja. Ir netrukus kam nors paveda tuoj pat ateiti ir papasakoti tau, kas kalbama… Niekšiška? Be abejo. Tačiau neprarask ramybės, nes tau, sąžiningai dirbančiam, tas liežuvis jau nebegali padaryti žalos… Pagalvok, kokie jie mulkiai, kiek maža turi žmogiškojo takto, kaip trūksta jiems ištikimybės savo broliams… ir ypač Dievui!

Ir nesumanyk pats apkalbinėti pagal blogai suprastą teisę atsikirsti. Privalėdamas kalbėti, pasinaudok galimybe broliškai taisyti, kaip patariama Evangelijoje.

Nesijaudink dėl tų prieštaravimų, tų tauškalų; žinoma, mes triūsiame dieviškajame darbe, bet esame žmonės… Todėl logiška, kad mums einant, nuo kelio kyla dulkės.

Tai, kas tave trikdo, tave žeidžia…, panaudok apsivalymui ir prireikus – taisymuisi.

Apkalbėti, sakoma, labai žmogiška. Atšaunu, kad mes turime gyventi dieviškai.

Niekšiškas ar lengvabūdiškas vieno žmogaus žodis gali sudaryti nuomonę ir net įvesti madą kalbėti apie ką nors blogai… Netrukus šios apkalbos pakyla nuo apačios, pasiekia aukštumas ir, ko gero, susikaupia juodais debesimis.

Tačiau kai plakamasis yra Dievo siela, debesys pratrūksta vaisingu lietumi, kad ir kas nutiktų; ir Viešpats ims aukštinti tą, kurį norėta pažeminti ar apšmeižti.

Nenorėjai tuo patikėti, bet teko pasiduoti įrodymams savo nenaudai; paprastai ir su sveiku kataliko jausmu ištartus tavo teiginius piktavališkai iškraipė tikėjimo priešai.

Iš tiesų „turime būti neklastingi kaip balandžiai… ir gudrūs kaip žalčiai“. Nekalbėk ne laiku arba netinkamoje vietoje.

Kadangi nemoki – arba nenori – pasekti kilniu to žmogaus elgesio pavyzdžiu, slaptas pavydas paskatina tave jį pajuokti.

Piktžodžiavimas – pavydo sūnus, o pavydas – nevaisingųjų prieglobstis.

Todėl, susidūręs su bergždumu, pasitikrink savo požiūrį: jei dirbi ir tavęs netrikdo tai, kad kiti taip pat dirba ir gauna vaisių, tas bergždumas tik tariamas; atėjus laikui, tu surinksi derlių.

Esama tokių, kurie, nedarydami kitiems žalos ar jų nekamuodami, jaučiasi lyg neturį ką veikti.

Kartais man atrodo, kad juodintojai tarsi šiek tiek apsėsti… Juk demonas visada prasiskverbia su nelaba Dievo ar Dievo sekėjų kritikos dvasia.

„Kvailystės!“ – paniekinamai sakai.

– Ar išmanai, kas tai? Ne? –Tad ko kalbi apie tai, ko nežinai?

Šmeižikui atsakyk papasakosiąs tai suinteresuotajam arba pasikalbėsiąs su juo.

Vienas šiuolaikinis autorius rašo: „Liežuvavimas visada nežmoniškas; jis atskleidžia asmens vidutinybę, reiškia neišsiauklėjimą, rodo taurių jausmų stygių, nepridera krikščioniui.“

Visada venk aimanavimo, kritikos, apkalbų…, griežtai venk visko, kas gali sukelti brolių nesantaiką.

Iškeltas labai aukšton valdžion, tu pasirodysi neprotingas, klausančiųjų tylą aiškindamasis kaip pritarimo ženklą; turėk galvoje, kad neleidi jiems reikšti savo nuomonės ir jautiesi užgautas, jei jiems pavyksta tai padaryti. Privalai taisytis.

Štai kaip tu turi elgtis, susidūręs su šmeižtu. Pirmiausia – atleisti visiems, nuo pat pirmos akimirkos ir iš širdies. Paskui – mylėti, ir teneišsprūsta tau joks nemeilės ženklas; visada atsiliepk su meile!

– Tačiau užsipultą Motiną Bažnyčią gink drąsiai; ramiai, bet tvirtai ir energingai neleisk jos dergti arba užtverti kelią sieloms, patyrusioms asmeninių skriaudų, norinčioms atleisti ir atsiliepti su artimo meile.

„Mažiausias kaimelis, – sakė apkalbų nukamuotas žmogus, – turėtų būti kaip sostinė.“

Vargšelis nežinojo, jog tai tas pat.

– Iš meilės Dievui ir artimui nepatek į tokios provincialios… ir taip menkai krikščioniškos ydos pinkles. Nuo pirmųjų Kristaus sekėjų laikų būdavo tvirtinama: „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“ Ar visada galima tą pat pasakyti apie tave, apie mane?

Apaštalavimo darbai paprastai kritikuojami dvejopai: vieni šį triūsą vaizduoja kaip labai sudėtingą…, kiti jį apšaukia jaukiu ir lengvu.

Iš esmės tokiame „objektyvume“ apsiribojama siauru požiūriu su geroka dyko plepalo porcija. Be jokio apmaudo pasiteirauk: „O ką gi veikiate jūs?

Palankumo savo tikėjimo įsakymams turbūt negali tikėtis, bet pagarbos reikalauti privalai.

Blogai atsiliepusieji apie Dievui ištikimą draugą apkalbės ir tave, apsisprendusį elgtis geriau.

Tam tikri komentarai gali žeisti tik tuos, kurie jaučiasi jų užgauti. Todėl, galva ir širdimi eidamas Viešpaties link, kritiką laikyk apsivalymo priemone ir pasinaudok ja kaip akstinu žingsniui paspartinti.

Švenčiausioji Trejybė vainikavo mūsų Motiną.

Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia pareikalaus iš mūsų ataskaitos už kiekvieną tuščią žodį. Tai dar viena priežastis prašyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kad išmokytų mus visada kalbėtis Viešpaties akivaizdoje.