Malda

Ar, suvokdami savo pareigas, taip ir praleisime visą dieną, neprisiminę, jog turime sielą?

Kasdienėje meditacijoje privalome nuolat taisyti tai, kas dera, kad neišklystume iš kelio.

Pamiršus maldą, iš pradžių gyvenama iš dvasinių atsargų…, o paskui – iš suktumo.

Meditacija. Nustatytas laikas nustatytą valandą. Jei ne, jei prisitaikysi, kaip tau patogiau – tai jau bus marinimosi stoka. Tačiau malda be marinimosi menkai veiksminga.

Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio reggėjimo studijose, darbe, pokalbiuose, bendravime su kitais…

O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška?

Nesimeldei? Neturėjai laiko? Tu turi laiko. Antraip kokie gi bus tavo darbai, jei nebūsi jų apmąstęs Viešpaties akivaizdoje, kad galėtum juos sutvarkyti? Kaipgi užbaigsi dienos darbą tobulai be šio pokalbio su Dievu? Nagi, tai tas pat, kas pasiteisinti, jog trūksta laiko mokytis, labai užsiėmus pamokų aiškinimu… Be studijų gerai mokyti neįmanoma.

Malda eina pirma visko. Jei tai supranti, bet neįgyvendini praktikoje, nesakyk, kad tau trūksta laiko; tu tiesiog nenori melstis!

Maldos, daugiau maldos! Tai atrodo nelogiška dabar, egzaminų, didelių darbų metu… Tau reikia jos, ir ne tik įprastinės maldos, kaip pamaldumo praktikos; tau reikia maldos ir laisvomis valandėlėmis, maldos tarp užsiėmimų, užuot eikvojus protą niekams.

Na ir kas, jei, kad ir kaip stengiantis, nepavyksta susimąstyti ir susikaupti. Galbūt tokia meditacija daug vertingesnė už patogiai atliekamą koplyčioje.

Štai vienas veiksmingas būdas pasiekti Dievo artumą – kasdien pirmą priėmimą skirti Jėzui Kristui.

Malda – ne išimtinė vienuolių teisė, tai krikščionių, pasaulio vyrų ir moterų, kurie žino esą Dievo vaikai, pareiga.

Žinoma, tu turi eiti savo keliu – kaip veiksmo žmogus… su kontempliatyviojo pašaukimu.

Katalikas be maldos?.. Tai tarsi karys be ginklų.

Dėkok Viešpačiui už didžiulį gėrį, kurį Jis tau suteikė, duodamas suprasti, jog „reikalinga tik viena.“ Ir sykiu iš dėkingumo tenebūna nė dienos be prašymo už Jo dar nepažįstančius ar nesuprantančius.

Jiems stengiantis tave „sužvejoti“, tu klausei savęs, iš kur jie semiasi jėgų ir viską deginančios ugnies. Dabar, pats melsdamasis, supranti, jog malda – tas šaltinis, kuris trykšta greta tikrųjų Dievo vaikų.

Tu nevertini meditacijos… Ar nebus taip, kad bijai, sieki anonimiškumo, nedrįsti kalbėtis su Kristumi veidas į veidą?

Jau matai, kad daugeliu būdų galima „nepaisyti“ šios priemonės ir tvirtinti, jog ji praktikuojama.

Malda – tai švento išsipasakojimo, atvirumo ir tvirto pasiryžimo valanda.

Kaip pagrįstai meldžiasi siela, sakanti: „Viešpatie, neapleisk manęs; juk tu nepastebi, kad mane traukia žemyn kai kas kitas?!“

Ar grįš Viešpats uždegti mano sielos?.. Tavo galva ir giliai slypintis neaiškus troškimas (o gal tai viltis?) įtikinėja, kad taip… Kita vertus, širdis ir valia, vienos pertekus, o kitos pristigus, viską nudažo paralyžiuojančia ir sustirusia melancholija, tarsi vypsnys, tarsi karti pašaipa.

Klausykis Šventosios Dvasios pažado: „Dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. Mano teisusis gyvens tikėjimu.“

Tikrai maldai, įtraukiančiai visą žmogų, palanki ne tiek dykumos vienatvė, kiek vidinis susikaupimas.

Temstant vakaro maldoje susikaupėme viduryje lauko. Kokiam nors aplinkybių nežinančiam stebėtojui turėjome atrodyti keistokai, susėdę ant žemės tyloje, pertraukiamoje tik meditacijos punktų skaitymo.

Ta malda plyname lauke, uoliai prašant už visus atėjusius, už Bažnyčią, už sielas, buvo miela dangui ir vaisinga. Tokiam susitikimui su Dievu tinka bet kuri vieta.

Man patinka, kad maldoje tu linkęs nubėgti daugelį kilometrų; tu stebi kitokias žemes, o ne tą, kuria vaikščioji; prieš tavo akis praeina kitų rasių žmonės; tu girdi įvairias kalbas… Tai tarsi aidas ano Jėzaus nurodymo: Euntes docete omnes gentes – Eikite ir mokykite visą pasaulį.

Norėdamas pasiekti toli, vis toliau ir toliau, uždek šia meilės ugnimi aplinkinius, ir tavo svajonės bei troškimai virs tikrove – anksčiau, labiau ir geriau!

Malda kartais plėtojasi mąsliai, rečiau ji kupina įkarščio, o turbūt dažnai – sausa, sausa, sausa… Tačiau svarbu, kad tu, Dievo padedamas, nenusivili.

Pagalvok apie sargyboje stovintį sargybinį; jis nežino, ar karalius arba valstybės vadovas yra rūmuose; jam nesakoma, ką veikia pirmasis asmuo, ir daugeliu atvejų šis nė nežino, kas jį saugo.

Mūsų Dievas visiškai nepanašus: Jis gyvena ten, kur gyveni tu, Jis rūpinasi tavimi, pažįsta tave ir žino tavo slapčiausias mintis… Nepamiršk maldos sargybos!

Žiūrėk, kokių beprasmiškų dingsčių tau pakiša priešas, kad tik mestum maldą: „Man trūksta laiko“ – o tu nuolat jį švaistai; „Tai ne man“; „Mano širdis sausa“…

Maldos esmė – ne kalbėti ar jausti, o mylėti. Tačiau myli, tikrai stengdamasis kai ką pasakyti Viešpačiui, nors nieko ir nepasakytum.

„Minutė intensyvios maldos, ir gana.“ Taip sakė tas, kuris niekada nesimeldė.

Argi įsimylėjėlis manytų, kad pakanka tik minutę intensyviai gėrėtis mylimu žmogumi?

Tas idealas kariauti – ir laimėti – Kristaus mūšius taps tikrove tik per maldą ir auką, tikėjimą ir meilę. Tad… melskis, tikėk, kentėk, mylėk!

Marinimasis – pakeliamasis tiltas, padedantis įeiti į maldos pilį.

Nenusimink, turėk drąsos; kad ir koks nevertas būtų asmuo, kad ir kokia netobula pasirodytų malda, Dievas visada ją išklauso, jei ji kyla nuolankiai ir atkakliai.

Atgailaujanti siela meldėsi: „Viešpatie, nenusipelniau, kad mane išklausytum, nes esu blogas, – ir pridūrė: – O dabar… išklausyk mane, quoniam bonus – nes Tu esi geras.“

Pasiuntęs mokinius pamokslauti, sugrįžusius Viešpats suburia juos ir kviečia su Juo eiti į nuošalią vietą ilsėtis… Kokių dalykų klausinės ir papasakos Jėzus! Tad… Evangelija visada lieka aktuali.

Puikiai suprantu tave, apie savo apaštalavimą rašantį: „Einu tris valandas melstis su Fizika. Tai bus bombardavimas, kad „kristų“ kita pozicija, esanti kitoje bibliotekos stalo pusėje… su juo jau esate matęsi, kai buvote čia atvykęs.“

Pamenu, kaip džiaugeisi, iš manęs išgirdęs, kad tarp maldos ir darbo neturi būti jokio pertrūkio.

Šventųjų bendrystė – ją gerai patyrė anas jaunas inžinierius, tvirtinęs: „Tėve, tą dieną, tą valandą jūs meldėtės už mane.“

Pirmoji esminė pagalba, kurią turime teikti sieloms, yra ir bus malda.

Įprask melstis žodine malda iš pat ryto rengdamasis, kaip maži vaikai. Paskui visą dieną išbūsi didesniame Dievo artume.

Rožinis labai veiksmingas tiems, kurie protą ir studijas panaudoja kaip ginklą. Mat meldžiantis Švenčiausiajai Mergelai ši tariama vaiko monotonija su savo Motina naikina bet kokį tuštybės ir išdidumo pradą.

„Nesuteptoji Mergele, gerai žinau esąs vargšas nelaimėlis, nieko kito nedarantis, tik kasdien didinantis savo nuodėmių skaičių…“ Sakei kadaise taip kalbėjęsis su mūsų Motina.

Ir aš nedvejodamas patariau tau melstis šventuoju rožiniu; palaiminta Sveika, Marija monotonija, nuvalanti tavo nuodėmių monotoniją!

Liūdnas būdas nekalbėti rožinio būtų palikti jį paskutinei valandai.

Gulant miegoti jis kalbamas, jei išvis kalbamas, blogai ir neapmąstant slėpinių. Taip sunku išvengti rutinos, slopinančios tikrąjį pamaldumą, vienintelį pamaldumą.

Rožinis kalbamas ne tik lūpomis, vieną po kitos murmant Sveika, Marija. Taip murma davatkos ir šventeivos moterys bei vyrai. Krikščioniui žodinė malda turi būti įsišaknijusi širdyje taip, kad meldžiantis rožiniu protas galėtų įžengti į kiekvieno slėpinio kontempliaciją.

Vis atidedi rožinį vėlesniam laikui ir galiausiai nesukalbi jo, nes reikia eiti miegoti. Jei neturi kito laiko, kalbėk jį gatvėje, niekam nekrisdamas į akis. Beje, tai padės tau išlaikyti Dievo artumą.

„Melskis už mane“, paprašiau jo kaip visada. Jis nustebęs atsiliepė: „Tačiau argi jums kas nors atsitiko?“

Turėjau paaiškinti, kad visiems mums kas akimirką kas nors atsitinka ar nutinka, ir pridūriau, kad stingant maldos, „nutinka ir prislegia dar daugiau dalykų“.

Dienos būvyje atnaujink gailesčio aktą; suprask, kad Jėzus užgaunamas nuolat ir, deja, taip pat dažnai už tai neatmokama.

Todėl nuolat kartoju: juo daugiau gailesčio aktų, juo geriau! Antrink man ir tu savo gyvenimu bei savo patarimais.

Kokia miela Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei scena! Marija – kiek kartų tai apmąstėme! – susikaupusi maldoje…, į pokalbį su Dievu ji sudeda visus penkis jutimus ir visas savo galias. Maldoje ji sužino Dievo valią ir per maldą paverčia ją savo gyvenimo išgyvenimu; nepamiršk Mergelės pavyzdžio!