Natūralumas

Prisikėlęs Kristus – šį didžiausią stebuklą regėjo tik nedaugelis…, tik tie, kuriems jis buvo būtinas. Natūralumas – dieviškųjų užmojų parašas.

Dirbant tik Dievo garbei, viskas atliekama natūraliai, paprastai, tarsi skubant ir negalint užsibūti „dideliuose pasirodymuose“, idant nepraradus bendravimo – nepakartojamo ir neprilygstamo – su Viešpačiu.

Pasipiktinęs klausei, kodėl apaštalavimo aplinka ir priemonės turi būti negražios, nevalyvos… ir sudėtingos. Ir pridūrei: „Juk atsieina tiek pat!“

Man tavo pasipiktinimas pasirodė labai teisingas. Ir pamaniau, kad Jėzus kreipdavosi į visus ir traukdavo visus: vargšus ir turtingus, mokytus ir nemokšas, linksmus ir liūdnus, jaunus ir senus… Kokia miela ir natūrali – antgamtiška – Jo figūra!

Veiksmingumui reikalingas natūralumas. Ko galima tikėtis iš teptuko – net didžio tapytojo rankose, – uždengto šilko gaubtu?

Šventieji visada pasirodo kaip trikdantys kitus.

Šventieji nenormalūs? Atėjo laikas išrauti šią išankstinę nuostatą.

Su krikščioniškosios asketikos antgamtiniu natūralumu turime mokyti, kad net mistiniai reiškiniai nėra nenormalūs; jie pasižymi savitu natūralumu, kaip ir kiti psichikos ar fiziologijos procesai.

Kalbėjau apie horizontą, atsiveriantį mūsų akims, ir kelią, kurį turime įveikti. „Prieštaravimų neturiu“, – pareiškei, tarsi stebėdamasis tuo.

Gerai įsidėk į galvą. kad jų nė neturi būti!

Venk juokingo, kartais gal ir nesąmoningo, pataikavimo vadovams, nuosekliai paverčiančio tave jų skonio ir nuomonės netranscendentiniais klausimais garsintuvu.

Tačiau dar labiau stenkis nedemonstruoti jų trūkumų kaip paikų smulkmenų, kad netaptum familiarus ir nepakenktum jų autoritetui, arba to, kas bloga, – padarydamas prastą paslaugą! – iškreiptai nepaverstum kokiu pokštu.

Tu kuri aplink save dirbtinę nepasitikėjimo, įtarumo atmosferą, nes kalbėdamas sudarai įspūdį, tarsi žaistum šachmatais, kiekvieną žodį ištardamas lyg mąstydamas apie ketvirtą ėjimą į priekį.

Įsidėmėk, kad Evangelijoje nusakant liūdną atsargių ir veidmainiškų Rašto aiškintojų ir fariziejų vaizdą, pasakyta, jog jie užduodavo Jėzui keblių klausimų, ut caperent eum in sermones – kad nutvertų Jį už žodžių! Venk tokios elgsenos.

Natūralumas neturi nieko bendra su storžieviškumu nei su nevalyvumu, nei su parodomuoju varguoliškumu, nei su blogu išsiauklėjimu.

Kai kas stengiasi susiaurinti tarnystę Dievui iki darbo su vargo ir, atsiprašant, utėlių pasauliu. Šis darbas yra ir bus reikalingas bei įstabus; bet nejaugi pasilikę tik čia ir dar palikę didžiąją daugumą sielų, mes nepaisysime jų net ištraukę skurstančius iš vargo?

Sakai esąs nevertas? Na… tai pasistenk tapti vertu. Ir tiek.

Kaip tu trokšti būti nepaprastas!.. Tačiau tai, kas tau darosi, labai banalu!

„Laiminga įtikėjusi!“ – sako Elzbieta mūsų Motinai. Vienybė su Dievu, antgamtinis gyvenimas visada apima patrauklų žmogiškųjų dorybių praktikavimą; Marija neša džiaugsmą į savo pusseserės namus, išnešiodama Kristų.