Nuolankumas

Malda – tai nuolankumas žmogaus, pripažįstančio savo didžią menkystę ir Dievo, į kurį kreipiasi ir kurį garbina, didybę taip, kad visa ko jis tikisi iš Jo ir nieko – iš savęs.

Tikėjimas – tai nuolankumas proto, atsisakančio savo mato ir suklumpančio prieš Bažnyčios sprendimus ir autoritetą.

Paklusnumas – tai nuolankumas valios, dėl Dievo paklūstančios svetimai valiai.

Skaistybė – tai nuolankumas kūno, pasiduodančio dvasiai.

Išorinis marinimasis – tai jutimų nuolankumas.

Atgaila – tai visų aistrų, aukojamų Viešpačiui, nuolankumas.

Nuolankumas – tai tiesa asketinės kovos kelyje.

Labai svarbu įsisąmoninti, jog esi niekas prieš Dievą, nes taip ir yra.

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies…“ Jėzaus nuolankumas!.. Kokia pamoka tau, kuris esi varganas molinis indas! Jis, visada gailestingas, pakėlė tave, padarė, kad tavo nedorybėje, neatlyginamai pakylėtoje, sušvistų malonės saulės spinduliai. O juk savo puikybę tu šitiek kartų vaizdavaisi kaip orumą, teisumą..! Ir kiek progų neišnaudojai pasimokyti iš Mokytojo, nes neįžvelgei jų antgamtinės prasmės!

Prislėgtumas dėl to, kad pats įžvelgi arba kiti atranda tavo trūkumų, neturi pagrindo…

Prašyk tikro nuolankumo.

Be kitų, leisk man priminti ir šiuos akivaizdžius nuolankumo stygiaus ženklus:

manyti, jog tai, ką darai ar sakai, padarai ar pasakai geriau negu kiti;

norėti, kad viskas būtų pagal tave;

ginčytis be pagrindo arba, jam esant, laikytis jo užsispyrusiai ir šiurkščiai;

reikšti savo nuomonę, kai tavęs neklausiama arba kai to nereikalauja artimo meilė;

niekinti kitų požiūrį;

nežiūrėti į savo talentus ir teigiamybes kaip į skolintas;

nepripažinti, kad nesi vertas visos garbės ir pagarbos, įskaitant žemę, kuria vaikštai, ir daiktus, kuriuos turi;

pokalbiuose save nurodyti kaip pavyzdį;

kalbėti blogai apie save, idant kiti susidarytų apie tave gerą nuomonę arba prieštarautų tau;

teisintis, kai tai priekaištaujama;

slėpti nuo vadovo kai kuriuos žeminančius trūkumus, kad nesugadintum nuomonės, kurią jis apie tave yra susidaręs;

klausytis su pasitenkinimu, kai būni giriamas, arba džiaugtis, kad apie tave gerai kalbama;

sielvartauti, kad kiti labiau vertinami negu tu;

atsisakyti atlikti juodus darbus;

stengtis ar trokšti išsiskirti;

įterpti į pokalbį savigyros žodžių ar duoti suprasti apie savo garbingumą, sumanumą ar mitrumą, profesinį prestižą;

gėdytis, kad neturi tam tikrų gėrybių…

Būti nuolankiam – tai ne tas pat, kas nerimauti ar baimintis.

Venkime to netikro nuolankumo, kuris vadinasi patogumas.

Petras sako: „Viešpatie! Tu mazgosi man kojas?“ Jėzus atsako: „Tai, ką aš darau, dabar tu dar nesupranti; suprasi tai vėliau.“ Petras kartoja: „Niekada Tu nemazgosi man kojų.“ Jėzus atsiliepia: „Jei nemazgosiu, tu neturėsi dalies su manimi.“ Simonas Petras pasiduoda: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas bei galvą!“

Prieš pašaukiami visiškam atsidavimui, be svyravimų, dažnai priešgyniaujame tokiu netikru kuklumu, kaip Petras… Duok, Dieve, kad būtume ir širdies žmonės, kaip apaštalas! Petras niekam neleidžia labiau už jį mylėti Jėzų. Ši meilė skatina reaguoti taip: „Štai aš! Numazgok man rankas, galvą, kojas! Apvalyk mane visą! Juk aš noriu atsiduoti Tau visas be jokių išlygų.“

Perrašau iš vieno laiško: „Mane žavi evangelinis nuolankumas. Tačiau piktina bukas ir nesąmoningas kai kurių krikščionių baikštumas, taip diskredituojantis Bažnyčią. Į juos turėjo būti įsižiūrėjęs anas rašytojas ateistas, sakęs, kad krikščioniškoji moralė – tai vergų moralė…“ Iš tikrųjų mes esame tarnai; mes tarnai, pakylėti į Dievo vaikų, nenorinčių elgtis kaip aistrų vergai, luomą.

Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje…

Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“

Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų.

Juo aukščiau iškyla statula, juo skaudesnis ir pavojingesnis būna smūgis krintant.

Prašyk dvasinio vadovavimo kaskart su didesniu nuolankumu ir punktualiai, nes tai irgi nuolankumas.

Manyk – neapsigauk, nes čia tau kalba Dievas, – kad esi kaip mažas vaikas, nuoširdus, ką tik išmokytas kalbėti, skaityti, pažinti gėles bei paukščius ir išgyventi džiaugsmus bei liūdesius, žiūrėti į žemę, kuria vaikšto.

„Tebesu vargšas kūrinys“, – sakai.

Tačiau tai suprasdamas, anksčiau krimtaisi! Dabar, nepriprasdamas prie to ir nenuolaidžiaudamas, imi įprasti šypsotis ir su augančiu džiaugsmu vėl imtis kovos.

Jei tu protingas, kuklus, tai būsi pastebėjęs, kad mokymuisi nėra galo … Tas pat ir gyvenime; net mokyčiausi turi ko mokytis iki pat gyvenimo pabaigos, antraip jie nebebus mokyti.

Gerasis Jėzau, jei privalau būti apaštalas, turi padaryti mane labai nuolankų.

Saulė apgaubia šviesa visa, ką paliečia; Viešpatie, pripildyk mane savo aiškumo, sudievink mane, idant tapatinčiausi su Tavo žaviąja valia, idant pavirsčiau tokiu įrankiu, kokio Tu nori… Suteik man pažeminimo beprotystės, paskatinusios Tave gimti vargšą darbui be spindesio, negarbei mirti pervertam geležim ant medžio, tabernakulio nusižeminimui.

Tepažinsiu aš save ir Tave. Tada niekada nebeišleisiu iš akių savo niekybės.

Tik kvailiai būna užsispyrėliai, labai kvaili – labai užsispyrę.

Nepamiršk, kad žmogiškuosiuose klausimuose ir kiti gali būti teisūs; jie regi tą patį klausimą, kaip ir tu, tik kitokiu požiūriu, kitokioje šviesoje, su kitokiu šešėliu, kitokiame fone.

Tik tikėjime ir moralėje slypi neginčytinas kriterijus, mūsų Motinos Bažnyčios kriterijus.

Kaip gerai, kad tu sugebi taisytis!.. Ir kiek maža žmonių išmano šį mokslą!

Užuot nusižengęs artimo meilei, geriau nusileisk; nesipriešink, nors ir galėtum… Būk nuolankus lyg žolė, palinkstanti, kad ir kokia pėda ją mindytų.

Į atsivertimą kylama per nuolankumą, nusižeminimo keliais.

Sakei: „Reikia nukirsdinti savo „aš“!“ Tačiau kaip tai sunku, ar ne?

Dažnai reikia prisiversti, kad galėtum nusižeminti ir nuoširdžiai kartoti Viešpačiui: Serviam! – Tau tarnausiu!

Memento, homo, quia pulvis es… Atmink, žmogau, kad esi dulkė… Jei tu dulkė, tai kodėl tave turėtų trikdyti mindymas?

Nuolankumo takas veda visur…, bet pirmiausia į dangų.

Tikras nuolankumo kelias – mąstyti, kad, net stokojant talento, šlovės ir sėkmės, įmanoma tapti veiksmingu įrankiu, tik prašant suteikti Šventosios Dvasios dovanų.

Apaštalai, nors ir trejus metus mokyti Jėzaus, išsigandę spruko nuo Kristaus priešų. Vis dėlto po Sekminių jie leidosi plakami, įkalinami ir galiausiai atidavė gyvybę, kad paliudytų savo tikėjimą.

Iš tiesų niekas negali būti tikras, jog ištvers… Tačiau šis netikrumas – dar viena dingstis būti nuolankiam ir akivaizdus mūsų laisvės įrodymas.

Nors tu ir nedaug ką reiški, Dievas pasinaudojo tavimi ir toliau naudojasi vaisingiems darbams savo šlovei.

Neišpuik. Pagalvok, ką apie save galėtų pasakyti plieninis ar geležinis įrankis, kuriuo naudodamasis menininkas aptaiso aukso dirbinius ir brangakmenius?

Kas daugiau vertas – kilogramas aukso ar vario?.. Vis dėlto daugeliu atvejų varis naudingesnis ir geresnis už auksą.

Tavo pašaukimas – Dievo kvietimas vadovauti, patraukti, tarnauti, tapti karo vadu. Dėl netikro ar blogai suprasto nuolankumo atsiskirdamas, užsisklęsdamas savo kampe, tu neįvykdai pareigos būti Dievo įrankiu.

Viešpaties panaudotas malone skleisti sielose, atmink esąs tik dovanos pakuotė – popierius, kuris nuplėšiamas ir išmetamas.

Quia respexit humilitatem ancillae suae – Matė savo tarnaitės nusižeminimą…

Kasdien vis labiau įsitikinu, kad tikras nuolankumas – antgamtinis visų dorybių pagrindas!

Kalbėkis su Dievo Motina, kad ji mokytų mus eiti šiuo taku.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šis skyrius kitomis kalbomis