Nuoširdumas

Kas nuslepia nuo savo vadovo pagundą, tas dalijasi paslaptimi su velniu. Jis tampa priešo draugu.

Nuopuolio sukeltos dulkės ir apakimas kelia tau nerimą, sykiu ir minčių, besikėsinančių atimti iš tavęs ramybę.

Ar ieškojai palengvėjimo, išsiverkdamas prie Viešpaties ir atvirai išsikalbėdamas su broliu?

Nuoširdumas su Dievu, su vadovu, su savo broliais žmonėmis. Tada aš tikras, kad tu ištversi.

Nori žinoti, kaip būti nuoširdžiam ir paprastam? Išklausyk ir medituok šiuos Petro žodžius: Domine, Tu omnia nosti… – Viešpatie, Tu viską žinai!

„Ką pasakyti?“ – klausi manęs, rengdamasis atverti savo sielą. Ir aš ramia sąžine atsakau: „Pirmiausia tai, ko nenorėtum, kad kas nors žinotų.“

Trūkumai, kuriuos pastebi kituose, ko gero, yra ir tavo trūkumai. Si oculus tuus fuerit simplex… – Jei tavo akis paprasta, visam tavo kūnui bus šviesu; bet jei tavo akis klastinga, visas tavo kūnas skendės tamsoje.

Ir dar: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“

Ištirk save.

Visi turime stengtis nepristigti objektyvumo, prireikus vertinti savo elgesį… Tu irgi.

Sutinku, kad pasakai „beveik“ visą tiesą… Vadinasi, nesi atviras.

„Tu dejuoji… – ir vėl kartoju su šventu nenuolaidumu, – tu dejuoji…, nes šįkart įdėjau pirštą į tavo žaizdą.

Būsi supratęs, kas tai yra nuoširdumas, rašydamas man: „Pratinuosi vadinti daiktus savo vardais ir ypač neieškoti pavadinimų tam, ko nėra.“

Gerai įsimąstyk, kad būti perregimam veikiau reiškia neužstoti, negu stengtis parodyti… Tai reiškia leisti išryškėti dalykams indo dugne, o ne stengtis padaryti matomą orą.

Dievo akivaizdoje visada elkimės taip, kad neturėtume ko slėpti nuo žmonių.

Baigėsi tavo vargai… Tu atradai, kad nuoširdumas su vadovu nuostabiai lengvai atitaiso skriaudas.

Kaip klysta tėvai, mokytojai, vadovai…, reikalaudami absoliutaus nuoširdumo, o parodžius jiems visą tiesą, išsigąsdami!

Sinonimų žodyne matei, ką reiškia „nenuoširdus“: „veidmainiškas, suktas, apsimetamas, klastingas, gudrus“… Užvertei knygą, prašydamas Viešpatį, kad šie apibūdinimai niekada nebūtų taikomi tau, ir pažadėjai sau dar labiau ugdytis antgamtinę ir žmogiškąją dorybę – nuoširdumą.

Abyssus, abyssum invocat… – Viena bedugnė šaukia kitą bedugnę, kaip jau buvau priminęs. Tai tikslus apibūdinimas, kaip elgiasi melagiai, veidmainiai, apsimetėliai, išdavikai; kadangi jiems nepatinka jų pačių elgesys, jie slepia nuo kitų savo suktybes, eidami nuo blogo prie blogesnio, kurdami prarają tarp savęs ir artimo.

Tota pulchra est Maria, et macula originalis non est in te! – Visa tu graži, Marija, ir nėra tavyje gimtosios dėmės! – giedama džiūgaujančioje liturgijoje. Nėra joje nė menkiausio dvilypumo šešėlio; kasdien meldžiuosi mūsų Motinai, kad sugebėtume atverti sielą dvasiniame vadovavime ir visą mūsų elgesį nušviestų malonės šviesa!

Marija gaus mums nuoširdumo drąsos, idant labiau priartėtume prie Švenčiausiosios Trejybės, jei tik jos prašysime.