Pilietiškumas

Pasaulis laukia mūsų. Taip, aistringai mylėkime šį pasaulį, nes taip mokė mus Dievas: Sic Deus dilexit mundum… – Taip Dievas pamilo pasaulį; o kadangi tai mūsų mūšio – gražaus meilės karo – lauko vieta, tepasieksime visi mes ramybę, kurios įsteigti atėjo Kristus.

Viešpats parodė Meilės švelnumą, įgalindamas mus užkariauti Jam žemę.

Jis – visada toks kuklus! – apsiribojo tuo, kad padarė tai įmanoma… Mums Jis užleido lengviausią ir maloniausią dalį – veiksmą ir triumfą.

Pasaulis… „Tai mūsų dalia!..“ Taip sakai, nukreipęs žvilgsnį ir mintis į dangų, tikras kaip artojas, tvirtai žengiantis per savo pasėlius: Regnare Christum volumus! – Norime, kad Jis karaliautų šiai žemei!

„Tai vilties laikas, ir aš gyvenu šiuo lobiu. Tai ne sakinys, tėve, – sakai, – tai tikrovė.“

Tada… visą pasaulį, visas didžiule galia tave traukiančias žmogiškąsias vertybes – draugystę, meną, mokslą, filosofiją, teologiją, sportą, gamtą, kultūrą, sielas… – viską sudėk į viltį – Kristaus viltį.

Tas neapibrėžtas ir malonus pasaulio žavesys… toks nepaliaujamas. Pakelės gėlės tave traukia savo spalvomis ir kvapais…, padangių sparnuočiai, visi kūriniai…

Vargšas mano sūnau, visa tai suprantama! Kita vertus, jei tavęs tai nežavėtų, tai kokią auką galėtum pasiūlyti Viešpačiui?

Tavo kaip krikščionio pašaukimas reikalauja būti Dieve ir sykiu imtis žemės reikalų, objektyviai panaudojant juos tokius, kokie jie yra, idant galėtum juos grąžinti Jam.

Atrodo kaip melas, kad galima būti tokiam laimingam šiame pasaulyje, kuriame daugelis užsispyrę gyvena liūdni, pataikaudami savo egoizmui, tarsi viskas baigtųsi čia, apačioje!

Nebūk vienas iš jų…, taisykis kiekvieną akimirką!

Pasaulis atrodo šaltas, tarsi miegantis. Iš savo observatorijos Tu dažnai stebi jį uždegančiu žvilgsniu. Tepabunda jis, Viešpatie!

Nukreipk savo nekantravimą tinkama vaga, įsitikinęs, kad, sugebėdami gerai deginti savo gyvenimą, nunešime ugnies į visus pasaulio kampelius…, ir panorama pasikeis.

Ištikimybė, tarnyba Dievui ir sieloms, kurios nuolat iš tavęs pageidauju, – ne lengvabūdis, o visiškai kitoks entuziazmas, laimimas gatvėje matant, kiek daug ko reikia visur nuveikti.

Gerasis Dievo vaikas turi būti labai žmogiškas. Tačiau ne tiek, kad nusmuktų iki netašyto storžievio.

Sunku šaukti kiekvienam į ausį tyliu darbu, gerai atliekant savo pilietines pareigas, kad vėliau būtų galima pareikalauti savo teisių ir sudėti jas Bažnyčios ir visuomenės labui.

Sunku…, bet labai veiksminga.

Netiesa, kad būti geru kataliku ir ištikimai tarnauti pilietinei visuomenei yra nesuderinami dalykai. Lygiai taip nėra ko grumtis Bažnyčiai ir valstybei, teisėtai besinaudojančioms atitinkama valdžia, atliekančioms Dievo patikėtąją misiją.

Meluoja – taip, meluoja! – teigiantys priešingai. Būtent jie netikros laisvės labui „mielai“ sutiktų, kad mes, katalikai, grįžtume į katakombas.

Tavo kaip piliečio krikščionio pareiga – prisidėti prie to, kad Kristaus meilė ir laisvė rikiuotų visas šiuolaikinio gyvenimo apraiškas: kultūrą ir ekonomiką, darbą ir poilsį, šeimos gyvenimą ir visuomenės sambūvį.

Dievo vaikas negali būti kurios nors klasės pusėje, nes jam rūpi visų žmonių problemos… Ir reikia padėti jas spręsti su mūsų Atpirkėjo teisingumu ir meile.

Jau apaštalas pažymėjo, rašydamas, kad Viešpats nebūna šališkas dėl asmenų, ir aš neabejodamas tai verčiu šitaip: yra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė!

Lengvabūdiški žmonės stengiasi, kad sielos kaip galima greičiau prarastų Dievą, o paskui – ir pasaulį… Jie nemyli šio mūsų pasaulio, išnaudoja jį, trypdami kitus!

Netapk ir tu šios dvigubos suktybės auka!

Esama žmonių, visą dieną gyvenančių su kartėliu. Viskas jiems kelia nerimą. Jie miega su fiziškai juntama įkyria mintimi, kad tas vienintelis įmanomas pabėgimas truks neilgai. Jie pabunda su priešišku ir slegiančiu įspūdžiu, kad štai ir vėl prieš akis dar viena diena.

Daugelis pamiršo, kad Viešpats įkurdino mus šiame pasaulyje pakeliui į amžinąją laimę, ir nemano, kad ją gali pasiekti tik keliaujantys per žemę su Dievo vaikų džiaugsmu.

Elgdamasis kaip pilietis krikščionis, parodyk žmonėms, kuo tai skiriasi: gyventi liūdnai ir gyventi džiugiai, jaustis baikštiems ir jaustis drąsiems, veikti atsargiai, dviveidiškai… veidmainiškai ir veikti kaip paprastiems bei vientisiems žmonėms. Žodžiu, būti lengvabūdiškais ir būti Dievo vaikais.

Esminė klaida, kurios privalai saugotis, būtų manyti, kad kilnūs ir teisėti tavo laiko ir aplinkos papročiai bei reikalavimai negali būti tvarkomi ir pritaikomi pagal Jėzaus Kristaus moralinio mokymo šventumą.

Įsidėmėk, kad pabrėžiu: kilnūs ir teisėti. Kitokie neturi pilietybės teisės.

Religijos nuo gyvenimo neįmanoma atskirti nei mintyse, nei kasdienėje tikrovėje.

Iš tolo atrodo, kad ten, horizonte, žemė susijungia su dangumi. Nepamiršk, kad vieta, kurioje žemė ir dangus iš tiesų susijungia, yra tavo kaip Dievo vaiko širdyje.

Negalima sudėti rankų, kai subtiliais persekiojimais pasmerkiama Bažnyčia bado mirčiai, kai ji išstumiama iš viešojo gyvenimo ir ypač kai jai uždraudžiama kištis į švietimą, kultūrą, šeimos gyvenimą.

Tai ne mūsų, o Dievo teisės, ir Jis patikėjo jas mums, katalikams…, kad galėtume jomis naudotis!

Daug materialių, techninių, socialinių, politinių, kultūrinių realijų…, paliktų savieigai ar mūsų tikėjimo šviesos stokojančių rankose, virsta grėsmingomis kliūtimis antgamtiniam gyvenimui; jos sudaro tarsi kokį uždarą ir Bažnyčiai priešišką draustinį.

Kaip krikščionis, kad ir kas būdamas – tyrėjas, literatas, mokslininkas, politikas, darbininkas…, tu turi pareigą pašventinti šias realijas. Atmink, kad visa visata, kaip rašo apaštalas, dejuoja tarsi gimdymo skausmuose, laukdama Dievo vaikų išvadavimo.

Nenorėk paversti pasaulio vienuolynu, nes tai būtų netvarka… Tačiau ir Bažnyčios nenorėk paversti žemiškąja grupuote, nes tai prilygtų išdavystei.

Kaip liūdna turėti cezarišką mąstyseną ir nesuprasti, jog kiti piliečiai laisvi reikaluose, Dievo pavestuose žmonių nuožiūrai.

„Kas sakė, kad norint pasiekti šventumą, reikia pabėgti į vienutę ar į kalno vienumą? – nustebęs klausė savęs geras šeimos tėvas ir pridūrė: – Tada šventi būtų ne žmonės, o vienutė ar kalnas. Atrodo, pamirštama, jog Viešpats yra aiškiai pasakęs visiems ir kiekvienam: būkite šventi, kaip mano dangiškasis Tėvas yra šventas.“

Pridūriau tik tiek: „Viešpats ne tik nori, kad būtume šventi, bet ir suteikia kiekvienam atitinkamų malonių.“

Mylėk savo tėvynę, nes patriotizmas – krikščioniškoji dorybė. Tačiau patriotizmas, virtęs nacionalizmu, skatinančiu abejingai, paniekinamai, be krikščioniškosios meilės ir teisingumo žvelgti į kitas tautas, į kitas nacijas, yra nuodėmė.

Tai ne patriotizmas – teisinti nusikaltimus… ir nepaisyti kitų tautų teisių.

Apaštalas rašė: „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.“

Šie žodžiai tebegalioja šiandien, kaip ir vakar; Viešpaties akivaizdoje nėra tautinių, rasinių, klasinių, valstybinių skirtumų… Kiekvienas iš mūsų atgimė Kristuje, kad būtų nauja būtybė, Dievo vaikas; visi mes broliai, broliškai turime ir elgtis!

Prieš daugelį metų aiškiai lyg vidudienį pamačiau visada galiosiantį kriterijų: nuo krikščioniškojo tikėjimo ir moralės atsiskyrusiems visuomenės sluoksniams reikalingas naujas būdas gyventi ir skleisti amžinąją Evangelijos tiesą – pačioje tos visuomenės, pasaulio, šerdyje Dievo vaikai turi šviesti savo dorybėmis lyg žiburiai tamsoje – quasi lucernae lucentes in caliginoso loco.

Amžinas Katalikų Bažnyčios gyvybingumas laiduoja, kad Kristaus tiesa ir dvasia nenutols nuo įvairių epochos reikmių.

Kristaus pėdomis sekti norinčiam šiandieniam apaštalui nereikia nieko pertvarkyti, juo labiau – nusišalinti nuo aplinkinės istorinės tikrovės… Jam pakanka veikti kaip pirmiems krikščionims, atgaivinantiems aplinką.

Gyvendamas pasaulyje, būdamas dar vienas pilietis, susiduriantis su žmonėmis, apie kuriuos sakoma, kad jie geri arba blogi…., tu turi jausti nuolatinį troškimą teikti žmonėms savo patiriamą džiaugsmą, kad esi krikščionis.

Paskelbtas ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus Izraelio gyventojus. Marija ir Juozapas keliauja į Betliejų… Ar nemąstei, jog Viešpats pasinaudojo sąžiningu paklusimu įstatymui, idant išsipildytų pranašystė apie Jį?

Mėk bei gerbk garbingo sambūvio normas ir neabejok, kad tavo ištikimas paklusnumas pareigai irgi padės kitiems atrasti krikščionišką garbingumą, dieviškosios meilės vaisių, ir susitikti Dievą.