Puikybė

Išrauti su šaknimis savimeilę ir įdiegti meilę Jėzui Kristui – štai kur glūdi veiksmingumo ir laimės paslaptis.

Nors ir teigi sekąs Juo, vienaip ar kitaip vis bandai veikti kaip „tu“, pagal „savo“ planus ir vien „savo“ jėgomis. Tačiau Viešpats yra pasakęs: Sine me nihil! – Be Manęs nieko negali padaryti!

Jie nepripažino to, ką tu vadini savo „teise“, kurią aš verčiu kaip tavo „teisę į puikybę“… Vargšas juokdary, negalėdamas apsiginti, nes puolantysis buvo galingas, tu jautei šimto antausių skausmą. Tačiau, nepaisydamas nieko, taip ir neišmokai nusižeminti.

Dabar sąžinė tau priekaištauja, vadindama tave išpuikėliu… ir bailiu. Dėkok Dievui, nes jau imi suprasti savo „nuolankumo pareigą“.

Tu kupinas savęs, savęs, savęs… Ir tol nebūsi veiksmingas, kol neprisipildysi Jo, Jo, Jo, veikdamas in nomine Domini – Dievo vardu ir galia.

Kaipgi ketini sekti Kristumi, sukdamasis vien aplink save?

Nekantrus ir netvarkingas rūpestis dėl profesinės karijeros gali dangstyti savimeilę „tarnavimo sieloms“ dingstimi. Melagingai – būtent taip – prasimanome pasiteisinimą, esą mes negalį pražiopsoti tam tikros konjunktūros, tam tikrų palankių aplinkybių…

Nukreipk savo žvilgsnį į Jėzų, Jis yra Kelias. Pridengtaisiais Jo gyvenimo metais irgi būdavo tinkama konjunktūra ir „labai palankių“ aplinkybių anksčiau pradėti viešąją veiklą. Pavyzdžiui, dvylikos metų, Įstatymo žinovams stebintis Jo klausimais ir atsakymais… Tačiau Jėzus Kristus vykdo Tėvo valią ir laukia; Jis paklūsta!

Neprarasdamas švento siekio visą pasaulį atvesti pas Dievą, peršantis tokioms iniciatyvoms – galbūt norui dezertyruoti, – atmink, kad kol Viešpats nepaprašys ko kita, tau irgi dera paklusti ir imtis nežinomo, visiškai paprasto darbo; Jis turi savo laiką ir savo kelius.

Tušti ir išpuikę pasirodo visi piktnaudžiaujantys savo privilegijuota padėtimi – įgyta per pinigus, kilmę, laipsnį, pareigas, nuovoką, – žeminantys tuos, kuriems mažiau pasisekė.

Puikybė anksčiau ar vėliau pažemina kitų akivaizdoje net ir geriausiai atrodantį žmogų, kuris veikia lyg tuščia besmegenė marionetė, už siūlų judinama šėtono.

Dėl pasipūtimo ar paprastos tuštybės daugelis palaiko „juodąją rinką“, norėdami dirbtinai pakelti savo asmeninę vertę.

Pareigos… Viršuje ar apačioje? Kas tau rūpi!.. Tu tvirtini atėjęs, kad galėtum būti naudingas, visiškai pasirengęs tarnauti; tad elkis nuosekliai.

Kalbi, kritikuoji… Atrodo, be tavęs niekas gerai nepadaroma.

Nepyk, jei pasakysiu, kad elgiesi kaip arogantiškas despotas.

Geram draugui ištikimai, su meile prie keturių akių perspėjus dėl dėmelių, gadinančių tavo elgesį, tau kyla įsitikinimas, kad jis klysta, nesupranta tavęs. Dėl šio apgaulingo įsitikinimo, savo išdidumo vaike, tu visada būsi nepataisomas.

Man gaila tavęs; tau trūksta ryžto siekti šventumo.

Kandus, įtarus, komplikuotas, nepatiklus, pavydus… – tu nusipelnai visų šių būdvardžių, nors jie tau ir trukdo.

Taisykis! Kodėl kiti vis turi būti blogi…, o tu – geras?

Aimanuoji, kad esi vienas…, kad viskas tave nervina. Mat egoizmas atskiria tave nuo brolių, ir tu nebesiartini prie Dievo.

Vis stengiesi, kad į tave būtų akivaizdžiai atkreiptas dėmesys… Ir ypač – kad tavimi būtų domimasi labiau negu kitais!

Kodėl tu įsivaizduoji, kad žmonės viską sako, turėdami dar ir slaptą intenciją?.. Savo irzlumu tu nuolat riboji malonės veikimą. Būk tikras, ji pasiekia tave per žodį tų, kurie kovoja, idant jų darbai atitiktų Kristaus idealą.

Kol būsi įsitikinęs, kad kiti privalo gyventi nuolat rodydami tau dėmesį, kol nesiryši tarnauti – pasislėpti ir išnykti, – tol tavo bendravimas su broliais, kolegomis, draugais bus nuolatinio apmaudo, blogos nuotaikos…, puikybės šaltinis.

Nemėk pagyrūniškumo. Atsisakyk tuštybės. Kovok su išdidumu kasdien, kiekvieną akimirką.

Vargšeliai pasipūtėliai kenčia dėl daugybės menkų kvailysčių, kurias be saiko padidina jų savimeilė, o kiti jų nė nepastebi.

Manai, kad kiti niekada nebuvo dvidešimtmečiai? Manai, kad jie kaip nepilnamečiai niekada nebuvo ribojami šeimos? Manai, kad jie išvengė problemų – nedidelių ar ne tokių jau mažų, – su kuriomis susiduri tu?.. Ne. Jie perėjo per tas pačias aplinkybes, kurias tu išgyveni dabar, ir subrendo, malonės padedami, su tauriu atkaklumu pamindami savo „aš“, nusileisdami ten, kur galima nusileisti, ir likdami ištikimi, be arogancijos ir neįžeisdami, ramiai ir nuolankiai, kai nusileisti nebuvo galima.

Ideologiškai tu labai katalikiškas. Tau patinka studentų bendrabučio aplinka… Gaila, kad Mišios nebūna dvyliktą valandą, o paskaitos – vakare, idant galėtum mokytis po vakarienės, užsigardžiuodamas viena dviem taurėmis konjako! Šis tavo „katalikiškumas“ neatitinka tiesos ir yra tik paprastas sumiesčionėjimas.

Negi nesupranti, kad tavo amžiuje nedera taip manyti? Išsiveržk iš savo apkiautimo, iš savo „aš“ garbinimo…, prisiderink prie kitų poreikių, prie aplinkos, ir tada tikrai gyvensi katalikiškai.

„Šis šventasis, – sakė žmogus, dovanojęs atvaizdą altoriui, – man skolingas už visa, kas jis yra.“

Nemanyk, jog tai karikatūra; juk tu irgi manai – bent taip atrodo iš tavo elgesio – įvykdąs pareigą Dievui, nešiodamasis medalėlius ar laikydamasis daugiau ar mažiau šabloniškos pamaldumo praktikos.

„O kad žmonės matytų mano gerus darbus!..“ Tačiau negi nesupranti, jog atrodo, kad nešiojiesi juos niekučių krepšyje, idant visi gėrėtųsi tavo dorybėmis?

Be to, nepamiršk antros Jėzaus paliepimo dalies: „Ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

„Sau pačiam, su man priderančiu pasigėrėjimu.“ Taip įrašyta pirmame vienos knygos puslapyje. Daugelis kitų vargšelių galėtų tą pat atspausdinti paskutiniame savo gyvenimo lape.

Kaip gaila, jei mudu su tavimi taip gyvename arba tuo baigiame! Atlikime rimtą sąžinės patikrinimą.

Niekada nebūk pasipūtęs Bažnyčios dalykų atžvilgiu nei žmonių, savo brolių, atžvilgiu… Kita vertus, ši nuostata gali praversti visuomeninėje veikloje, prireikus ginti Dievo ir sielų interesus, nes tai jau bus nebe pasipūtimas, o tikėjimas ir tvirtumas, išgyvenamas su ramiu ir nuolankiu įsitikinimu.

Netaktiška, vaikiška ir paika sakyti malonybes apie kitus arba girti jų dorybes jų akivaizdoje.

Taip skatinama tuštybė, ir kyla pavojus, kad bus „pavogta“ garbė iš Dievo, kuriam mes viską skolingi.

Žiūrėk, kad gerą tavo intenciją visada lydėtų nuolankumas. Juk prie gerų intencijų dažnai šliejasi sprendimo kietumas, kone nesugebėjimas nusileisti ir tam tikras asmeninis, nacionalinis ar grupinis išdidumas.

Nenusimink, suvokęs savo klaidas; taisykis.

Nevaisingumas – ne tiek klaidų, ypač atgailaujant, kiek puikybės padarinys.

Parpuolęs kelkis su dar didesne viltimi… Tik savimyla nesupranta, kad klaidų atitaisymas padeda pažinti save ir nusižeminti.

„Mes niekam tikę.“ Tai pesimistinis ir neteisingas tvirtinimas. Panorėjęs, iš Dievo malonės – tai pradinė ir esminė sąlyga – žmogus gali tapti geru įrankiu, tinkamu daugeliui užmojų.

Mane privertė susimąstyti šiurkštus, bet teisingas Dievo vyro sakinys, stebint anos žmogystos išpuikimą: „Jis dėvi tą patį kailį, kaip ir velnias, būtent puikybę.“

Kaip kontrastas mano sielą apėmė nuoširdus troškimas apsivilkti dorybe, skelbiama Jėzaus Kristaus: Quia mitis sum et humilis corde – Esu romus ir nuolankios širdies – ir patraukusia Švenčiausiosios Trejybės žvilgsnį į Jo bei mūsų Motiną: nuolankumu, pažinimu ir jutimu, jog mes esame niekas.