Ramybė

Savo sieloje ir širdyje – savo prote ir valioje – ugdyk pasitikėjimo ir atsidavimo dangiškojo Tėvo meilingai valiai dvasią… Iš čia ir plaukia vidinė ramybė, kurios tu trokšti.

Kaipgi ketini turėti ramybę, leisdamasis suviliojamas – priešingai malonės traukai – šių aistrų, kurių nė nemėgini tramdyti?

Dangus tave traukia aukštyn; tu ir tik tu – neieškok pasiteisinimų! – tempi save žemyn… Ir šitaip plyšti.

Ir taika, ir karas glūdi mūsų viduje.

Neįmanoma triumfuoti, pasiekti taiką, jei trūksta ištikimybės ir ryžto nugalėti mūšyje.

Vaistas nuo to tavo nerimavimo – kantrybė, intencijos tyrumas ir žvilgsnis į dalykus antgamtinėje perspektyvoje.

Atsikratyk gi pagaliau – juk su tavimi Dievas! – baimės ir dvasios sąmyšio…, visiškai venk šių reakcijų, nes jos tik daugina pagundas ir didina pavojų.

Nors viskas žlunga ir baigiasi, nors įvykiai klostosi priešingai, negu buvai numatęs, ir labai nelemtai, nervindamasis nieko nelaimėsi. Be to, atmink patiklią pranašo maldą: „Viešpats mūsų Teisėjas ir mūsų Įstatymų Davėjas, Viešpats mūsų Karalius, ir Jis mus išvaduos.“

Uoliai melskis šia malda kasdien, idant sugebėtum savo elgesį priderinti prie Apvaizdos, mūsų labui valdančios mus, planų.

Jei sugebi, sutelkdamas savo žvilgsnį į Dievą, išlikti ramus rūpesčių akivaizdoje, jei mokaisi pamiršti mažmožius, apmaudą ir pavydą, tai neiššvaistysi daug energijos, kurios tau prireiks veiksmingam darbui žmonių labui.

Tas draugas nuoširdžiai išpažino niekada nenuobodžiaująs, nes niekada nebūnąs vienas, be mūsų Draugo.

Temo, viską gaubė gili tyla… Labai aiškiai jautei Dievo artumą… Ir tiek ramybės šioje tikrovėje!

Nuoširdžiai pasveikindamas judrioje aplinkoje, vienas brolis priminė, kad sąžiningi pasaulio keliai atviri Kristui; mums reikia tik leistis jais su užkariautojo dvasia.

Taip, Dievas sukūrė pasaulį savo vaikams, idant jie gyventų jame ir jį pašventintų; tad ko gi lauki?

Tu esi nepaprastai laimingas. Kartais, suvokęs, kad koks nors Dievo vaikas Jį apleidžia, be savo vidinės ramybės bei džiaugsmo, tu pajunti ir meilės skausmą, kartėlį, bet tai nei trikdo, nei kelia nerimą.

Na, gerai, bet… reikia imtis visų žmogiškųjų ir antgamtinių priemonių, kad jis sureaguotų…, ir visiškai pasitikėti Kristumi! Taip vandenys visada sugrįš į savo senvagę.

Iš tiesų atsidavęs Viešpačiui, išmoksi tenkintis tuo, kas atsitinka, ir neprarasti ramybės, jei darbai – nors ir dėjai visas pastangas bei naudojaisi tinkamomis priemonėmis – neišeina tokie, kokių norėtum… Juk „išeis“ taip, kaip norėjo Dievas.

Vis užsimiršti ir darai klaidas, ir tau skaudu! Sykiu žengi su džiaugsmu, kuris, atrodo, tuoj ims ir susprogdins tave.

Dėl to, kad tau skaudu – meilės skausmu, – tavo nesėkmės neatims iš tavęs ramybės.

Kai sieloje tamsu, kai ji akla ir nerami, reikia kaip Bartimiejui eiti į Šviesą. Kartok, šauk, reikalauk vis primygtiniau: Domine, ut videam! – Viešpatie, kad praregėčiau!.. Ir nušvs diena tavo akims, ir galėsi džiaugtis Jo suteiktąja šviesa.

Kovok su savo būdo šiurkštumu, su savo egoizmu, su savo patogumu, su savo antipatijomis… Mes turime būti atpirkimo bendrininkai, o atlygis, kurį gausi – gerai įsidėmėk, – bus tiesiogiai susijęs su tavo atlikta sėja.

Krikščionio užduotis – paskandinti blogį gėrio gausoje. Reikia ne neigiamų kampanijų, ne priešiškumo. Atvirkščiai, gyventi teigimu kupiniems optimizmo, jaunystės, džiaugsmo ir ramybės; supratingai žvelgti į visus – ir sekančius Kristumi, ir paliekančius Jį ar nepažįstančius Jo.

Tačiau supratimas reiškia ne šalinimąsi ar abejingumą, o aktyvumą.

Vadovaudamasis krikščioniškąja meile ir žmogiškuoju taktiškumu, tu turi stengtis, kad tarp tavęs ir ko nors neatsirastų praraja… Visada palik išeitį artimui, kad jis dar labiau nenutoltų nuo Tiesos.

Smurtas nėra geras įtikinėjimo metodas…, juo labiau apaštalavime.

Smurtininkas visada pralaimi, nors ir laimėjęs pirmą mūšį…, nes galiausiai jį apgaubia nesupratimo vienatvė.

Tirono taktika – pasiekti, kad tarpusavyje vaidytųsi tie, kurie susivieniję gali jį nuversti. Seni priešo – velnio ir jo šalininkų – spąstai panaudojami daugelio apaštališkųjų planų žlugdymui.

Įžiūrintys varžovus ten, kur esama tik brolių, veiksmais paneigia savo krikščioniškumą.

Agresyvia žeminančia polemika retai išsprendžiamas koks nors klausimas. Ir, žinoma, dalykas niekada nepaaiškėja, jei tarp besiginčijančių yra fanatikas.

Neaiškink savo apmaudo nei nusivylimo. Tau atmokėta ta pačia moneta – pomėgiu užgaulioti žodžiais ir darbais.

Pasinaudok pamoka ir ateityje pasistenk nepamiršti, jog gyvenantys drauge su tavimi taip pat turi širdį.

Kad neprarastum ramybės šiais rūstaus ir neteisingo prieštaravimo laikais, priminiau: „Jei mums bus praskelta galva, neskirsime tam daugiau dėmesio; tai reikš, kad su tokia ir turime vaikščioti.“

Paradoksalu, bet nuo tada, kai pasiryžau laikytis psalmės patarimo: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir Jis tave palaikys“, kasdien vis mažiau rūpesčių mano galvoje… Ir sykiu, atlikus tai, kas reikia, viskas išsisprendžia vis aiškiau!

Švenčiausioji Mergelė Marija, kaip šaukiasi jos Bažnyčia, yra Taikos Karalienė. Todėl, susidrumstus tavo sielai, tavo šeimai ar darbo aplinkai, visuomeniniam ar tarptautiniam bendrabūviui, nesiliauk jos šaukęsis šiuo titulu: Regina pacis, ora pro nobis! – Karaliene taikos, melski už mus! Ar bent bandei, praradęs ramybę?.. Nustebsi, kaip greitai tai padeda.