Širdis

Norint pasiekti laimę, reikia ne patogaus gyvenimo, o įsimylėjusios širdies.

Po dvidešimt amžių su visišku įsitikinimu privalome skelbti, kad Kristaus dvasia neprarado atperkamosios galios, vienintelės tenkinančios žmogiškosios širdies troškimus. Pradėk diegti šią tiesą savo širdin, kuri bus amžinai nerami, kaip rašė šventasis Augustinas, kol visiškai neatsilsės Dieve.

Mylėti – tai… puoselėti tik vieną mintį, gyventi dėl mylimo asmens, nepriklausyti sau, laimingai ir laisvai siela ir širdimi paklusti svetimai valiai… ir sykiu savo valiai.

Tu vis dar nemyli Viešpaties taip, kaip šykštuolis myli savo turtus, kaip motina – savo vaiką…, tu vis dar labiausiai užsiėmęs savimi ir savo smulkmenomis! Vis dėlto pastebi, kad Jėzus jau būtinas tavo gyvenimui…

Na, o kai visiškai atsiliepsi į Jo kvietimą, Jis bus tau būtinas ir kiekviename veiksme.

Šauk garsiai, nes šis šauksmas – įsimylėjėlio „papaikimas“: „Viešpatie, nors ir myliu Tave…, nepasitikėk manimi! Rišk mane prie Savęs kasdien vis labiau!“

Neabejok, kad širdis sukurta mylėti. Tad į kiekvieną savo meilę dėkime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Antraip ištuštėjusi širdis atikeršys ir prisipildys niekingiausių begėdysčių.

Niekas neturi žmogiškesnės širdies už tą, kuris kupinas antgamtinės nuovokos. Mąstyk apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją, malonės pilnąją, Dievo Tėvo dukterį, Dievo Sūnaus Motiną, Dievo Šventosios Dvasios Sutuoktinę; jos širdyje telpa visa žmonija be skirtumų ir diskriminacijos. Kiekvienas yra jos sūnus, jos duktė.

Atrodo, kad žmonės, turintys labai mažą širdį, laiko savo troškimus varganoje ir nuošalioje skrynioje.

Kasdien bendraudamas su aplinkiniais, privalai elgtis labai supratingai, labai meiliai ir kartu, žinoma, reikiamai energingai, antraip supratingumas ir meilumas virs bendrininkavimu ir egoizmu.

Toks mūsų draugas be apsimestinio kuklumo sakė: „Man nereikėjo mokytis atleisti, nes Viešpats išmokė mane mylėti.“

Atleisti. Atleisti iš visos širdies ir be jokios landos pagiežai! Tai visada didi ir vaisinga nuostata.

Toks buvo prie kryžiaus prikalto Kristaus judesys: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, ir iš čia ir tavo, ir mano išgelbėjimas.

Didelę širdgėlą tau sukėlė ano žmogaus aiškinimas, tikrai menkai krikščioniškas: „Atleisk savo priešams, – sakė jis tau, – nes neįsivaizduoji, kaip jie niršta!“

Tu negalėjai susilaikyti ir ramiai atsakei: „Nenoriu meilės nupiginti artimo žeminimu. Atleidžiu, nes myliu, alkdamas sekti Mokytoju.“

Delikačiai venk visko, kas gali sužeisti kito širdį.

Kodėl iš dešimt būdų tarti „ne“ vis išsirenki nemaloniausią?

Dorybė netrokšta žeisti.

Įsidėmėk, kad Dievą turime mylėti ne tik savo širdimi, bet ir Jo Širdimi, kartu ir visos visų laikų žmonijos širdimi…, antraip nesugebėsime atsiliepti į Jo Meilę.

Man skaudu, kad atsidavusieji Dievui vaizduoja save arba duoda pagrindą laikyti save senberniais, nors turi tobuliausią Meilę! Jie būtų senberniai, jei nemokėtų mylėti To, kuris taip myli.

Kažkas yra palyginęs širdį su malūnu, sukamu meilės, aistros vėjo…

Būtent šis „malūnas“ gali malti kviečius, miežius, mėšlą… Tai priklauso nuo mūsų!

Demonas – melo tėvas ir savo puikybės auka – stengiasi mėgdžioti Viešpatį net šalininkų patraukimo būdu. Ar esi pastebėjęs, jog kaip Dievas naudojasi žmonėmis, norėdamas išgelbėti sielas ir vesti jas į šventumą, taip šėtonas pasinaudoja kitais žmonėmis, norėdamas apsunkinti šį darbą ir net pražudyti juos? Nebijok, bet kaip Jėzus įrankių ieško tarp artimiausių – giminaičių, draugų, kolegų ir t. t., – taip ir demonas dažnai stengiasi priversti labiausiai mylimas būtybes veikti taip, kad jos vestų mus į blogį.

Tad jeigu kraujo ryšiai tampa pančiais, trukdančiais eiti Dievo keliais, ryžtingai juos nutrauk. Galbūt tavo ryžtas atriš ir įpainiotus į Liuciferio kilpas.

Dėkui, mano Jėzau, kad panorai tapti tobulu žmogumi su mylinčia ir mieliausia širdimi, mylinčia iki mirties ir kenčiančia, prisipildančia džiaugsmo ir skausmo, besigėrinčia žmonių keliais ir parodančia į dangų vedantį kelią, didvyriškai paklūstančia pareigai ir besivadovaujančia gailestingumu, budinčia dėl varguolių ir turtuolių, besirūpinančia nusidėjėliais ir teisiaisiais…

Ačiū, mano Jėzau, ir duok mums tokias širdis, kaip Tavo!

Prašyk Jėzaus, kad dovanotų tau meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame degs tavo varganas kūnas – tavo vargšė širdis, atsikratydama visų žemiškųjų vargų… Pašalinusi tave patį, ji teprisipildo Jo. Prašyk, kad Jis suteiktų tau radikalaus pasibjaurėjimo viskuo, kas lengvabūdiška, idant tave palaikytų tik Meilė.

Tu labai aiškiai išvydai savo pašaukimą – mylėti Dievą, – bet tik galva. Tikini sudėjęs į kelią širdį…, bet kartais išsiblaškai ir net mėgini žvalgytis atgal; tai ženklas, kad ne visą ją sudėjai. Tobulėk!

„Atėjau, – sako Mokytojas, – sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą…“ Atlikdamas tai, ko Jis iš tavęs reikalauja, parodysi tikrai juos mylįs. Todėl nesinaudok savo meile jiems –kuri turi būti visiška– kaip dingstimi atėjus asmeninio pasiaukojimo valandai. Antraip, patikėk, Dievo meilei tu priešpriešinsi tėvų meilę, o šiai – savimeilę.

– Ar supranti dabar, kokie gilūs ir aktualūs šie Evangelijos žodžiai?

Širdis! Protarpiais į ją neišvengiamai prasiskverbia žmogiškosios šviesos šešėlis – bjaurus, liūdnas, „provincialus“ prisiminimas…

Tada skubėk prie tabernakulio kūnu ar dvasia ir sugrįši į šviesą, į džiaugsmą, į Gyvenimą.

Dažnumas, kuriuo lankome Viešpatį, priklauso nuo dviejų veiksnių: tikėjimo ir širdies, tiesos matymo ir jos meilės.

Meilė stiprėja ir dėl atsižadėjimo bei marinimosi.

Jei turėtum didelę širdį ir kiek daugiau nuoširdumo, tai neskaudintum kitų ir nesijaustum skaudinamas… smulkmenų.

Jei supyksti kartais, tai pareiga, kitais kartais – silpnybė, tik būtinai trunkanti vien keletą minučių. Ir visada su artimo meile, su meilumu!

Pabarti?.. Dažnai tai būtina. Tačiau pamokant, kaip taisyti trūkumą. Ir niekada – vien tam, kad išlietum savo pyktį.

Prireikus taisyti, privalu tai daryti aiškiai ir meiliai, nenuvejant nuo lūpų šypsenos, jei tik ji tinka. Niekada nedera – arba labai retai dera – tai daryti svaidant perkūnus.

Jautiesi tarsi gavęs saugoti gėrį bei absoliučią tiesą, todėl ir asmeniškai įgaliotas ar turintis teisę bet kokia kaina rauti iš šaknų blogį?

Eidamas šiuo keliu, tu nieko nesutvarkysi, tik per Meilę ir su meile, atmindamas, kad Meilė tiek daug tau atleido ir tebeatleidžia.

Mylėk geruosius, nes jie myli Kristų… Ir mylėk Jo nemylinčius, nes tai jų nelaimė…, ypač dėl to, kad Jis myli ir vienus, ir kitus.

To krašto, tokio atskirto nuo Dievo, tokio sutrikusio, žmonės tau priminė Mokytojo žodžius: „Tarsi avys be piemens.“

Ir jautei, kad tavo širdis irgi prisipildo užuojautos… Ryžkis čia pat, kur esąs, atiduoti gyvybę visiško sudeginimo aukoje už visus.

„Vargšai, – sakė vienas mūsų draugas, – geriausia mano dvasinė knyga ir pagrindinis mano maldų pretekstas. Man skaudu dėl jų, o su jais – ir dėl Kristaus. O kadangi skaudu, suprantu mylįs ir Jį, ir juos.“

Į draugystę įdedant Dievo meilės, šis jausmas valosi, taurėja, tampa dvasiškesnis, sudegus šlamštui, egoistiškiems požiūriams, vien kūniškiems sumetimams. Nepamiršk, kad Dievo meilė tvarko mūsų jausmus, nesusilpnindama daro juos tyresnius.

Tave degina tokia padėtis: prie tavęs buvo priėjęs Kristus, kai tebebuvai vargšas raupsuotasis! Iki tol ugdeisi tik vieną gerą savybę – dosniai skirti dėmesį kitiems. Po šio susitikimo tau duota malonė pamatyti juose Jėzų, tu įsimylėjai Jį ir dabar myli Jį juose…, bet tau atrodo – ir tu teisus, taip manydamas! – kad tas altruizmas, anksčiau skatinęs patarnauti artimui, buvo labai menkas.

Įprask pakylėti savo vargšę širdį Saldžiausiosios ir Nekaltosios Marijos Širdies link, idant nuo jos nuvalytum šitiek šlamšto, ir ji galėtų vesti tave Švenčiausiosios ir Gailestingiausiosios Jėzaus Širdies link.